Parengė Rasa Meilerytė
Nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą prabėgo daugiau nei metai. Per tą laiką atsiskleidė ypatingas ukrainiečių ryžtas ginti savo laisvę, taip pat – ir kitų šalių gerumas, pastangos padėti. Prie pagalbos fronte kovojantiems, Ukrainoje likusiems ir į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams jungiasi ir uteniškiai – aukodami pinigus, padėdami įsikurti naujuose namuose ir integruotis į vietos bendruomenę. Uteniškiai sako, kad šiuo metu labai svarbu nepamiršti, jog karas dar vyksta, nepasiduoti karo nuovargiui ir visomis jėgomis palaikyti Ukrainos žmones. Kodėl vis dar svarbu padėti Ukrainai? Kiek svarbu ne tik aukoti pinigus kariaujantiems, bet ir remti Utenoje apsistojusius ukrainiečius? Galbūt bendraujate su ukrainiečiais ir jie pasipasakoja, kaip sekasi integruotis Utenoje ir ar planuoja grįžti į tėvynę? Ar daug abejingumo ir sąmokslo teorijų matote aplink save? Kaip manote, ar žmonės dar tokie pat dosnūs kaip pirmosiomis karo dienomis? Tokius klausimus uždavėme uteniškiams.
Aurelija: Liūdna matyti kai kurių žmonių nusistatymą prieš Ukrainą. Praėjo daug laiko nuo karo pradžios, atrodo, visiems matomi Rusijos vykdomi karo nusikaltimai, nežmoniškas žiaurumas – žudomi civiliai, prievartaujamos moterys ir vaikai, nužudytųjų kūnai išniekinami, prieš įvykdant egzekuciją žmonės kankinami. Kiek daug masinių kapaviečių jau rasta, kiek daug liudijimų iš karo lauko turime, o vis dar yra žmonių, ir daug, kurie mano, kad per daug padedame Ukrainai, kurie piktinasi Lietuvoje gyvenančiais ukrainiečiais, skleidžia sąmokslo teorijas, net Ukrainos vėliavos negali pakęsti. Utenoje tokių žmonių irgi pilna. Pastaruoju metu plačiai nuskambėjo atvejis, kai uteniškiai vežė gvazdikus ant trofėjinio rusų tanko Vilniuje. Manau, šie žmonės taip pat pasitiktų okupantus Utenoje, jei Lietuvoje kiltų karas. Tenka matyti žmonių, aiškinančių, kad karą pradėjo pati Ukraina arba kad NATO kariauja su Rusija Ukrainoje, nors akivaizdūs faktai rodo, kad agresiją vykdo tik Rusija. Liūdna, kad vis dar reikia kalbėti apie karo priežastis ir kaltininkus, kai tą energiją galėtume nukreipti į pagalbą Ukrainai. Manau, labai svarbu nenustoti jos remti, aišku, pagal galimybes, kurios kiekvieno skirtingos, bet svarbu, kad Ukraina nebūtų palikta viena. Juozas: Esu iš tos kartos, kuri dar gerai atsimena, ką sovietų Rusija darė Lietuvoje, todėl klausimų, kas kaltas dėl karo, man nekyla. Mano namų kiemą puošia Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, manau, kad iškėlęs Ukrainos vėliavą parodau solidarumą. Stengiuosi padėti ir kitaip – daiktais ar finansiškai paremdamas Utenoje gyvenančius karo pabėgėlius. Prasidėjus karui nutrūko ryšiai su kai kuriais pažįstamais – nesutapo mūsų požiūriai, o ir nenoriu turėti reikalų su žmonėmis, kurie rėkia, kad ukrainiečiai atima jų darbo vietas. Nors iš tiesų jie dirba sunkius darbus, kurių iki karo joks lietuvis nenorėdavo dirbti. Negaila tų nutrūkusių ryšių. Kasdien domiuosi naujienomis iš Ukrainos, nors įvykiai kelia pyktį, svarbu domėtis, kad neprarastum jautrumo ir išmanytum situaciją. Žinau, kad Ukraina laimės, ir kiekvienas mes galim jai padėti. Saulius: Mano draugai yra pilietiški ir sąmoningi, tad diskusijų, ar reikia remti Ukrainą, nekyla, bet socialiniuose tinkluose matau labai daug purvo pylimo. Ką jau kalbėti, jei politikai negali atsakyti, kieno Krymas… Vis dėlto manau, kad geranoriškų žmonių yra daugiau. Žinau, kad ne viena Utenoje veikianti organizacija remia Ukrainą, pavyzdžiui, Utenos Raudonasis Kryžius, maltiečiai, „Maisto bankas“, taip pat ir pavieniai žmonės. Kai tik socialiniuose tinkluose pasirodo prašymas padovanoti kažkokių daiktų Utenoje apsistojusiems ukrainiečiams, žmonės greitai sureaguoja ir tie daiktai atsiranda. Kodėl svarbu remti Ukrainą? Nes ji saugo mus nuo didžiulės grėsmės. Taip pat svarbu padėti ir karo pabėgėliams, nes jie prarado viską, ką turėjo, atvyko į svetimą šalį, kurioje neturi artimųjų, nemoka kalbos, nepažįsta šalies kultūros. Palaikydami vieni kitus visi esame stipresni.
Greta: Bendrauju su dviem moterimis iš Ukrainos, su jomis kartu dirbame. Labai draugiškos ir geros širdies moterys. Atvyko į Uteną praėjusią vasarą. Pasakojo, kad galvojo, jog pabus čia per karą Ukrainoje, ir nesitikėjo, kad karas taip ilgai užsitęs, o bėgti nusprendė, kai subombardavo jų namus. Utenoje joms sekasi gerai, bet po karo nori grįžti namo, nors namų ir nebeturi, bet yra nusiteikusios viską pradėti nuo nulio, svarbu, kad gimtoje šalyje. Utenoje jas džiugina matant Ukrainos vėliavas ir jaučiant visos Lietuvos palaikymą. Nors ir neketina likti Lietuvoje, mokosi lietuvių kalbos, jau gali susikalbėti apie paprastus dalykus. Į Uteną jos atvyko su vaikais, jų vyrai liko kariauti, vienas yra dingęs be žinios. Tikiu, kad uteniškiai yra geri žmonės ir padeda ukrainiečiams, bent jau mano aplinkoje tikrai juntama daug pagalbos. Kiek aš matau, kalbant apskritai Lietuvos mastu, pagalba nemažėja, sakyčiau, netgi didėja, pažiūrėkit, kokias dideles pinigų sumas vis dar galim suaukoti. Tai įkvepia. Akvilė: Kas mane labiausiai stebina, kai kalbam apie aukojimą ginklams, tai žmonių kalbos, kad jie pacifistai, todėl prie ginklų pirkimo neprisidės. Keista, kad žmonės nesupranta, jog tie ginklai skirti ne pulti, o gintis, o gintis juk kiekvienas turi teisę. Mums pasisekė, kad ne mes, lietuviai, dabar turime ieškoti galimybių ginklams. Kalbant apie aukojimą, labai svarbu nepamiršti, kad niekas neprivalo aukoti, bet jeigu jaučia tokį poreikį ir turi galimybes, tuomet labai gerai, jei prisideda. Stebiu padėtį Ukrainoje, domiuosi, ką kalba Lietuvoje, Utenoje gyvenantys ukrainiečiai,– dauguma jų po karo ketina grįžti namo, daug kas ir grįžo. O kol kas žmonės stengiasi išgyventi čia, prisitaikyti prie mūsų kultūros. Mano supratimu, visi privalome palaikyti Ukrainą, nebūtinai finansiškai, tiesiog geru žodžiu pažįstamiems ukrainiečiams, sąmokslo teorijų griovimu. Juk Ukraina dabar patiria tai, ką yra patyrusi ir Lietuva, ukrainiečiai yra mūsų broliai ir seserys. Matau ir nemažai neapykantos ukrainiečiams, baimių, kad iškeldami Ukrainos vėliavą pamiršim savo lietuviškas šaknis. Tai man neatrodo pagrįsta, skamba kaip Kremliaus diktuojama propaganda. Yra aplink daug penktos kolonos atstovų. Jie labai aktyvūs, bet civilizuotame pasaulyje jie neturi ateities.
