ŽODINĖ MALDA

Žmogaus išorinis gyvenimas, praktikuojant žodinę maldą, turėtų būti toks: kokiose tik aplinkybėse bebūtų besimeldžiantysis, kokias tik pareigas jis beužimtų, kada tik gali, turi stengtis nusišalinti į vienumą ir kiek įmanoma mažiau kalbėti. Tylomis melstis yra patogiau. Reikia neužmiršti, kad pats Dievas žiūri į besistengiantįjį. Nuoskaudas ir įžeidimus reikia stengtis kantriai iškęsti ir besąlygiškai atleisti. Jeigu būtum įžeistas, nelaikyk atmintyje pykčio. Kartkartėmis iš širdies su atodūsiu teištark: ,,Dieve, būk gailestingas man nuodėmingam!“, o kreipdamasis į Dievo Motiną kalbėk: ,,Dievo Motina, nepalik manęs nuodėmingo!“, panašiu būdu melskis ir Angelui Sargui ir toliau stenkis nepaliaujamai kalbėti žodinę maldą į Jėzų. Laisvu nuo darbo metu arba kada protas pavargs nuo įtemptos maldos, reikia skaityti dvasiai naudingas knygas. Patartina skaityti šventųjų dvasingo gyvenimo istorijas, Šventąją Evangeliją, šventųjų Apaštalų darbus ir laiškus. Didžiųjų knygų, kuriose rašoma apie gyvenimus šventųjų, besigilinusių į gelbėjimąsi protu, dvasia ir siela, kurį laiką būtų geriau neliesti. Jų skaitymas nenutyrintame prote gali sukelti nepakeliamą liūdesį ir skausmą, o nuo to protas tik silpsta, nes negali atlikti to, kas parašyta. Nusilpęs jis jau tampa nepajėgus atlikti ir tai, ką galėtų, nes stipriai nusivilia ir atriboja save nuo Dievo malonės. Ne religinio turinio knygas derėtų visai atidėti į šalį. Reikia rūpintis savo dorove pirmiausia tikintis Dievo pagalbos ir malonės, veikiančios per maldą. Jeigu esi sveikas, miegoti reikia šešias, septynias valandas, o jeigu susirgai – aštuonias. Taip elkis tol, kol pati malda nenurodys, kiek tau reikia poilsio. Toks ilgas miegas reikalingas todėl, kad malda į Jėzų iš besimeldžiančiojo pareikalauja daug protinės įtampos, o melstis tinkamai įmanoma tik protui gerai pailsėjus. Maitintis reikia visuomet saikingai, tai reiškia: kelkis nuo stalo, jausdamas, jog truputį neprivalgei, jog esi ne visai sotus. Jausk saiką ir gerdamas. Svaigiųjų gėrimų visiškai nevartok, kad nesužadintum kūniškų troškimų ir pasileidimo aistrų. Riebaus maisto daug nevalgyk. Dažniau rinkis lengvai paruošiamą maistą ir dėkok Dievui už malonę, tvirtai tikėdamas, kad liesas maistas palaikys tavo organizmo stiprybę ir užteks jėgų maldai. Maistas turi būti lengvai paruošiamas, todėl venk įmantrumo maisto gamyboje. Darbinius santykius ir bendrai visą gyvenimą reikia supaprastinti iki tiek, kad nekeltų jokių papildomų rūpesčių dėl išorinio pasaulio ir neblaškytų proto. Atsimink, kad žmogus žemėje yra panašus į keliautoją ar svečią. Permiegojai ir skubėk į amžinybę, kur reikės duoti atsaką už žemėje nugyventą gyvenimą. Į nieką žemišką, nors ir labai svarbų, neįsijausk: žemė – ne vieta gyvenimui, o tik pasiruošimas amžinybei. Tvirtai įsidėmėk, kad žmogui žemėje lemta liūdėti, o ne džiaugtis: ,,Pasaulyje jūsų priespauda laukia“. Tenkinkis tik tuo, kas būtina. Visa, kas nebūtina, reikalauja papildomų rūpesčių, nes atima dalį laiko, duoto gelbėti sielą ir šlovinti Dievą. Visur ir visada daryk tik tai, kas naudinga sielos išganymui, nes Kūrėjas žemėje mums paskyrė liūdesį. Visokeriopai šalinkis tokių vietų, kuriose negalima išvengti pasilinksminimų, ir pasistenk jas užmiršti. Dėl būtinybės atsidūręs tokioje vietoje, stenkis iš ten greičiau pasišalinti, prisimindamas, kad tavo rūpestis yra per maldą artintis prie Viešpaties, o jeigu tą rūpestį užmirši, pradėsi tolti nuo Dievo. Niekada neduok laisvės savo norams, nes tai žudo sielą ir aptemdo protą. Tiek, kiek apribosi savo norus ir kiek ieškosi vienumos dėl Dievo, tiek ir Viešpats bus su tavimi, nes nesirūpinimas malda tolina žmogų nuo Viešpaties. Mylėk Dievą. Meilę Dievui liudyk atsisakydamas savo valios ir vykdydamas Dievo valią. Dievui patinka, kai mūsų protas yra užimtas nepaliaujama malda, todėl tuo pasirūpink visapusiškai. Šalinkis bendrų pasilinksminimų, iškilmingų pietų ir visokių į tai panašių dalykų. Brangink kiekvieną laiko akimirką, duotą tau išganymui, proto nušvitimui, žinodamas, kad po mirties laiko išsigelbėti tau nebus duota. Be iškilmingų pietų apsieiti įmanoma, o žalos juose išvengti sunku. Ir apskritai stenkis išvengti visko, kas tave atitraukia nuo vienumos, ir visas savo pastangas ir norus sutelk į maldą, per ją bendraudamas su Viešpačiu. Besimelsdamas žodine malda pažangos neįžvelk, nes šiuo metu tu, net ir labiausiai norėdamas gyventi tik dėl Viešpaties, vis dar tebegyveni aistromis. Žmogus gyvena širdimi, o širdyje gyvena aistros – nuodėmingi įpročiai. Meldžiantis žodine malda, jie tik susilpnėja, bet nepalieka širdies. Venk visokių regėjimų, apreiškimų ar kitokių dovanų, nesvarbu, kokiu tik pavidalu tau jie beapsireikštų, kokie šventi ir maloningi beatrodytų, – nenukreipk į juos savo proto, būk dėmesingas tik maldai. Tęsinys kitame šeštadienio numeryje