Apie maldą į Jėzų ir Dievo malonę
„Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). Čia išreikštos dvi mintys – „Viešpatie, pasigailėk manęs“ ir „Tesie Tavo valia“ – sudaro maldos į Jėzų esmę. Pirmiausia reikia žinoti, kad malda į Jėzų yra tikrosios atgailos, nurodytos Viešpaties Jėzaus Kristaus, pagrindas. Ši malda išmoko besimeldžiantįjį atskirsti savo valios norus, mylėti Dievą labiau nei kūrinius, nuoširdžiai nusižeminti, tikrai pažinti save, nepasikliauti savimi, viską, kas gera, priskirti Dievui, o ne sau, ir už viską Jį šlovinti.
Malda į Jėzų suartina žmogų su Dievu, o susitaikymas su Dievu pagimdo tikrąją meilę artimui. Malda sujungia sielą su jos Jaunikiu – Viešpačiu ir tampa pokalbiu tarp Viešpaties ir sielos. Kalbėti maldą į Jėzų pradedama nuo žodinių pastangų, kol pasiekiamos gilios dvasinės maldos gelmės, kas padeda žmogui įgyti tikros dvasinės išminties, o verčiausieji „tai tie, kurie nesusitepę su moterimis“ (Apr 14, 4), pasiekusieji tikrąjį dvasinį skaistumą ir įgijusieji aukščiausiąją dorybę – regimąją maldą.
Malda, joje veikiant žodžiui, protui, širdžiai ir Šventajai Dvasiai, turi atitinkamus pavadinimus. Ji būna žodinė, kuriama protu ir kuriama protu bei širdimi. Šios trys maldos rūšys pasiekiamos dar žmogui esant senosios būsenos, tai yra dar iki visiškai atsiduodant Dievo valiai. Kitos dvi maldos rūšys yra pasiekiamos besimeldžiančiajam apsivalius širdį nuo aistrų ir nuodėmės, o šios maldos vadinamos proto ir širdies savaimine malda, kuri kalbama veikiant Šventajai Dvasiai, bei tyra proto ir širdies malda. Paskutinioji malda yra giliai dvasinė, kuri išugdo visas dorybes ir per jas žmogui leidžia pasiekti tobulą dvasinę išmintį, nes yra visų dorybių motina. Pačių verčiausiųjų siela per šią maldą susijungia su Dangiškuoju Jaunikiu į vieną dvasią. Žmogus tuomet įgyja aukščiausiąją dovaną – regimąją maldą. Tuomet, susijungęs su Viešpačiu, jis regi ir suvokia didžiąsias Dievo paslaptis bei Jo išmintį, visa savo dvasios esybe šlovina Šventąją Trejybę, didžiausiu turtu savo širdyje laikydamas Dievą.
Malda kelyje pas Dievą tampa dvasiniu proto ginklu, nes kovojama su tamsos dvasiomis, kurios veikia per aistras, kovojama su pačiomis aistromis, kūnu ir pasauliu, kurie patys priklausydami žemei prie žemės ir traukia. Malda – dvasios kalavijas – visus šiuos pulkus nukerta, juos padarydama visiškai neveiksmingus, apnuogindama blogio bejėgiškumą prieš Dievo galybę, leidžia suvokti žmogaus menkumą kovoje su blogiu ir pakeičia visą žmogaus prigimtį. Per maldą ir protas, silpnas pats iš savęs, kuris nuolat yra Dievo stiprinimas, ir siela skaidrėja, malda suteikia jėgų nugalėti visus mirtį nešančius gundymus, šlovinant Dievą – Visagalį Kūrėją.
MALDA Į JĖZŲ
„Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19), – šitaip tarė lūpos saldžiausiojo Viešpaties Jėzaus, tikrosios atgailos įsteigėjo. Po nuopuolio, po to, kai žmogus savo piktą ir netobulą valią pamilo labiau nei tobulą Dievo valią, blogis įlindo į jo širdį. Savivalė atitolino sielą nuo Viešpaties ir žmogus su blogiu liko kovoti tik savo jėgomis. Žmogui reikėjo pasipriešinti blogiui, o tai be Dievo pagalbos yra neįmanoma. Jo protas ir siela, pamilę savivalę, prarado savo pirmapradį skaistumą, tuo prarasdami ir sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, prarado sugebėjimą atpažinti velnio klastas. Nežinojimas – aptemusio proto ir pamilusiojo savivalę vaisius – apgaubė sielą ir protą. Nežinojimas pagimdė abejonę, sukėlusią sumišimą, kuris yra ir tėvas, ir sūnus visų aistringų bangų, kylančių žmogaus širdyje. Tokiu būdu proto ir sielos laivas, skandinamas savivalės, vis tolsta aistrų jūroje.