MALDA Į JĖZŲ
Velnias, slapta veikiantis širdyje, ypač bijo dėmesingos maldos, nes žino, jog per tai žmogui atsiveria visos jo gudrybės. Kai žmogus vis dažniau susikaupęs meldžiasi ir šaukiasi Kristaus vardo, tai įsitikina, kad gyventi be šių dalykų neįmanoma – kitaip priešiškos mintys akimirksniu užvaldys protą ir aistros jį pavergs. Didžiuotis žmogui nėra ko, nes kiekviena pažanga jo kelyje yra vykdoma Dievo malonės dėka, o ne jo paties pastangomis. O ir ši pažanga nėra dvasinių pasiekimų tobulumas, o tik proto apvalymas nuo aptemimo, sielos – nuo aistrų, apmokymas kovoje. Žmogus šito nesuprasdamas visuomet siekia save išaukštinti, nesuvokdamas, kad jo protas yra apimtas nežinojimo tamsos. Tad tu, broli ir sese, atsidėdamas maldai ir dvasiniam tobulėjimui, kas nuskaidrina žmogų, tai atsimink. Iš pradžių apsispręsk visą savo gyvenimą atsidėti maldai, nors ir atrodytų, kad tai sunku. Sunkus yra pasišventimo kelias, tačiau labai saldus rojus ir sielos Jaunikis – Viešpats Kristus, o kasdienė malda – kelias pas Jį.
Prisimink, broli ir sese, kad ir kokie dideli bebūtų gundymai ir kaip siaubingai jie beatrodytų, jokiu būdu nenusimink ir nenusivilk, verčiau visą dėmesį sutelk į maldą. Malda – tai tarsi ramstis, į kurį žmogus gali tvirtai atsiremti, o jeigu jį ir užvaldys netinkamos mintys ar norai arba jis susigundys tuo, ką regėjo sapne ar įprastoje aplinkoje, tai prisimins maldą ir panirs į ją, kuri jam bus atrama, suteikianti pusiausvyrą, paskatinanti susitaikyti su Dievo malone ir žengti pirmyn.
Šventieji tėvai maldą, taip pat ir maldą į Jėzų, vadina „dorybių motina“, nes kokią pažangą žmogus daro maldoje, tokia pažanga atitinkamai vyksta ir ugdant kitas dorybes. Panašiai kaip kad motina rūpinasi savo vaikais, taip ir malda maitina visas dorybes, todėl meldimasis yra gelbėjimosi kelias, protą ir sielą vedantis į aukščiausią Dieviškąją išmintį.
Kada malda bus persmelkta Šventosios Dvasios veikimo, tada ir visos dorybės ims veikti Šventosios Dvasios galia, todėl verta pasistengti. Kada žmogus meldžiasi, jis prisimena Dievą, o Dievo prisiminimas liudija meilę Jam. Melsdamasis žmogus visuomet atgailauja dėl savo nuodėmių ir save suvokia kaip nusidėjėlį. Kalbėdamas maldą žmogus kovoja su blogiu ne savo niekinga jėga, bet Dievo vardu, pripažindamas savo silpnumą ir šlovindamas Dievo visagalybę. Malda žmogui atveria dvasinio proto akis, parodo nusidėjimus, slypinčius širdyje, kad visa tai suvokęs žmogus nusižemintų.
Kai žmogus suvokia savo silpnumą kovoje su blogiu, vis nuoširdžiau savo protą ima palenkti maldai ir stengiasi vis labiau atsiduoti Dievo valiai. Vėl ir vėl šaukdamasis Dievo, kad jį apsaugotų nuo velnio, žmogus pradeda mąstyti apie mirtį, nes kova su blogiu neleidžia jos užmiršti. Nuodėmė yra mirtis, o mintis apie nuodėmę priverčia susimąstyti apie mirtį. Įsitikinęs tuo, kad per maldą yra nugalima nuodėmė, žmogus melsdamasis įgyja tvirtumo.
Malda išmoko ir didžiadvasiškumo pakeliant sielvartą, įtikindama, kad gundymai ir kančios atsiranda įgijus žinių ir siekiant išsigelbėjimo. Taip ir visos kitos dorybės ir netgi pati meilė subręsta per maldą. Šventieji tėvai, pasikliaudami nuolatine malda, kontempliuojantys tikrąsias Dievo paslaptis, maldą pavadino ramsčiu ir su įsitikinimu paaiškino: „Kas pasirems į maldą kaip ramstį, tas nenugrius, o jei nugrius – nesusižeis, bet atsikels ir eis toliau.“
Toks yra šventųjų liudijimas, ir kol šėtonas visokiausiais būdais ieško, kaip sieloje sukelti sumaištį, tegul žmogus protu būna maldoje ir lieka ramus, nes sutelkęs protą į maldą jis nugali priešą ir ramybėje, vedamas maldos, žengia tolyn, ką ir man su mano visokeriopa negalia ir ribotu supratimu teko daugybę kartų patirti.
ŽODINĖ MALDA
Malda į Jėzų kalbama tokiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, – taip žmogus šaukiasi Dievo po keletą kartų rytinės ir vakarinės maldos metu arba paprasčiausiai visada ir visur, bet kokioje padėtyje ir bet kokioje vietoje, elgdamasis taip, kaip nurodė dvasios tėvas. Jeigu neturi dvasios tėvo, tuomet jam taip vertėtų melstis visur ir visada. Prie rytinės ir vakarinės maldų, skaitomų iš maldaknygės, galima pridėti po penkias šimtines maldų į Jėzų. Melstis pagal galimybę reikia dėmesingai. Daryk taip: prieš maldą padaryk trisdešimt tris nusilenkimus iki žemės, o kai pradėsi melstis malda į Jėzų, po kiekvieno šimto dar padaryk po tris žemus nusilenkimus, o po kiekvienos dešimties maldų – vieną nusilenkimą iki juosmens. Pabaigęs visą rytinę arba vakarinę maldą, vėl nusilenk iki žemės trisdešimt tris kartus. Jeigu jėgos silpnos, nusilenkimų galima nedaryti arba juos galima pakeisti nusilenkimais iki juosmens, arba paprasčiausiai persižegnoti ir dėmesingai tariant žodžius be suglumimo ramiai tęsti maldą. Prieš šventes ar per šventes nusilenkimus iki žemės taip pat galima pakeisti nusilenkimais iki juosmens. Jeigu kils poreikis, prie penkių šimtų maldų galima pridėti dar vieną, dvi, tris, keturias arba penkias šimtines maldų į Jėzų, o iš maldaknygės skaityti mažiau. Galima kalbėti po tūkstantį maldų į Jėzų ryte ir vakare. Bus tęsinys.