Kova su išdidumu
43. Niekas taip neveda sielos į nusižeminimą, kaip nepriteklius ir pragyvenimas iš išmaldos. 44. Tas, kuris pokalbyje atkakliai stengiasi laikytis savo nuomonės, nors ji ir teisinga, tegul žino, kad yra užvaldytas velniškos negalios – išdidumo. Jeigu jis taip bendrauja su sau lygiais, tuomet gali būti, kad vyresniųjų paprotintas šį išdidumą išguis, bet jeigu jis taip elgiasi su vyresniais ir išmintingesniais už save, tuomet žmonės šios ligos jau nebegali išgydyti, tik Dievas. 45. Vieną kartą vieno labai išmintingo senolio paklausiau, kaip paklusnumas pagimdo nusižeminimą? Jis atsakė, jog paklusnus žmogus net ir tuomet, jeigu sugebėtų prikelti mirusiuosius, turėtų ašarų dovaną ar išsilaisvintų iš vidinių kovų, visuomet galvos, kad visa tai jam padeda atlikti jo dvasios tėvo malda, todėl savęs aukštinimas jam yra svetimas. Be to, ar jis gali save aukštinti, suvokdamas, kad tai padarė kito padedamas, o ne savo jėgomis. 46. Gyvendamas bendrai – brolijoje, būk dėmesingas sau ir nesistenk pasirodyti kuo nors teisingesnis už kitus brolius, nes priešingu atveju padarysi du blogius – įžeisi broliją savo apsimestine meile Dievui ir sau suteiksi priežastį save išaukštinti. 47. Siek meilės Dievui, tačiau ją rodyk ne išoriškai, ne žodžiais, ne mįslinga veido išraiška, bet sielos viduje. Viskuo būk panašus į brolius, kad išvengtum aukštinimosi. 48. Apsimestinis susigraudinimas dėl nuodėmių pagimdo savęs aukštinimą, o tyras gailestis – nusiraminimą. 49. Kas savo ašaromis vidujai didžiuojasi, o protu smerkia neverkiančius, tas panašus į žmogų, kuris karaliaus išprašė jam duoti ginklą priešui naikinti, tačiau jį nukreipė prieš save patį.
Tęsinį skaitykite 2019 11 23 „Utenyje“