Kun. R. Kavaliauskas
Šv. Velykos – tai Jėzaus Kristaus Prisikėlimas iš numirusių. Tai pagrindinė kiekvieno krikščionio iškilmė. Tai centras, apie kurį sukasi visas mūsų tikėjimo gyvenimas.
Anot apaštalo Pauliaus, jeigu Kristus neprisikėlė, tai mes esame labiausiai apgailėtini žmonės pasaulyje. Ypatingai smagu skaityti šio apaštalo laiškus, nes tai gyvas pirmųjų krikščionių liudijimas. Jame apstu visko. Vieniems atrodė, kad dar vis tiek reikia būti apipjaustytiems, tada tik krikščionims. Kiti apgaudinėjo save ir kitus norėdami įtikti ir žydams ir pagonims. Dar kitiems buvo labai sunku atsisakyti savo pagoniškų stabų. Tačiau šviesioji pusė visuomet įkvepia. Vien ką reiškia apaštalo Pauliaus parašytas himnas meilei. Ir viskas dėl prisikėlusio Jėzaus, kurį šis lyg nelaiku gimęs įtikėjo numestas nuo arklio prie Damasko vartų.
Taigi įtikėjimo patirtis. Kas tai?
Kad prisikeltum, reikia numirti. Tai kiekvienas žinom iš Jėzaus istorijos. Kiekvienas kryžius mums primena šią skaudžią tiesą. Tačiau kaip tai lemia mano gyvenimą?
Kad prisikeltum, reikia numirti… mums taip pat. Kol esame užtikrinti savo teisumu, savo gabumais, savo talentais ir savo padėtimi, mums Jėzus nereikalingas. Puikybė… „netarnausiu“ – yra šėtono sėkla. Kančia, kryžius, mirtis dėl kitų, dėl žmonijos – kažkokia nesąmonė. Daugelis iš jūsų žinote savo bičiulių, kurie gyvena lyg Dievo nebūtų.
Kada atsiranda tavo gyvenime Dievas?
Kai numiršti. Ir tikrai nebūtinai fiziškai. Kai numiršti savo teisumui, savo talentams, savo karjerai. Kai pamatai, jog viskas yra šlamštas, išskyrus Jėzų. Tada tu pradedi prisikelti.
Gyvenime kiekvienam yra užduodamas tas pats klausimas – kas esi tu ir kas yra tau Dievas? Ir Dievas tikrai neskuba. Jam, anot Rašto, viena diena kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų kaip viena diena. Tačiau nebūtinai reikia būti šv. Augustinu, kuris, išmaišęs gyvenimo smagumus, pasakė: „Viešpatie, kaip vėlai tave pažinau.“ Dievui taip pat nereikia marionečių. Jam reikia atsakingo, labai aiškiai žinančio, kuo tiki, žmogaus. Ir vėl, tai yra savo įgeidžių, gyvenimo puikybės ir akių malonumo apmarinimas. Kad visa tai, anot rašytojo Diuma, būtų tik geras tarnas, bet blogas šeimininkas. Šeimininkas yra Jėzus, kuriam tu pavedi savo gyvenimą jau savo Krikšto metu.
Velyknaktį švenčiame Krikšto liturgiją, kurios metu su žvakėmis rankose vėl atnaujiname savo Krikšto pažadus (juk dauguma esame pakrikštyti kūdikystėje). Čia apšlakstyti vandeniu pakylame kaip apsisprendę tikintys žmonės, vyrai ir moterys, išpažįstantys Jėzų Kristų savo Išganytoju ir Viešpačiu.
Nors šiemet Velykų džiaugsmas yra apribotas, bet neužmirškim, kad kiekvienas sekmadienis yra Velykos – Viešpaties diena. Švęsti sekmadienį – tai švęsti savo tikėjimą. Tai dar ir dar kartą deklaruoti, kad Jėzus yra tas, kuris mane prikėlė gyventi ir džiaugtis Dievo duotu gyvenimu. Tai įsileisti visą Švč. Trejybę į savo kasdienybę.
Tad šiemet kukliau švenčiant Kristaus Prisikėlimą, noriu palinkėti nebijoti pasakyti (pirmiausia sau, o paskui išdrįsti ir kitiems), jog Jėzus yra tavo gyvenimo centras. Jog tavo tikėjimas Jėzumi tau yra labai svarbus. Ir nors tu dar nedaug tame tikėjime pažengęs, Dievas labai myli visus savo vaikus ir nori juos padaryti laimingus.
Palaimingų visiems Šv. Velykų!
