Minint Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos 50-metį su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučių Kėvalu kalbamės apie šių dienų iššūkius, su kuriais susiduria tikintieji. Taip pat apie karo kontekste vykstančią ir propagandinę kovą, kurioje krikščioniška tradicija ir vertybės bandomos susieti su Putino režimu.
Jūsų Ekscelencija, su nerimu stebime karą Ukrainoje, pagal galimybes stengiamės padėti besiginančiai šaliai ir jos kenčiantiems žmonėms. Matome, kad kartu su invazija vykdoma ir propagandinė kova. Turbūt nenuostabu, kad į ją įsijungė ir Maskvos patriarchas Kirilas, nes Rusijoje Maskvos patriarchatas yra tapęs valdžią aptarnaujančia institucija. Patriarcho pasisakymas neva vyksta kova tarp krikščioniškosioms vertybėms atstovaujančios Rusijos ir homoseksualumo propagandos iš Vakarų buvo pasigautas ir Lietuvoje. Beje, jau ir anksčiau buvo bandymų tuos, kurie nepritaria progesyvistinei ideologijai, sieti su prorusiškumu. Neva štai Jūs kalbate taip pat, kaip ir Kremliaus ruporai. Kaip susiklostė tokia situacija ir kaip joje orientuotis tikintiesiems?
Supaprastinimas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra visiškai neadekvačiai pakomentuota, kas yra Vakarų civilizacija.
Rusijoje yra simbiozė tarp politinės ir bažnytinės valdžios. Vakaruose mes jau esame tą simbiozę pabandę, bet ji neveikia, ji yra pavojinga. Valdžių susipynimas neduoda gerų rezultatų niekam.
Nežinau, ar patriarcho Kirilo pasisakymas yra noras įsiteikti politinei valdžiai ir pateisinti karą Ukrainoje, ar tai tikėjimas, kad visi Vakarai yra tokie.
Vakarai yra margaspalvė, daugiasluoksnė visuomenė: ir sekuliari, ir kriškčioniška, kurioje visi bando sugyventi.
Toks pasakymas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra labai panašus į islamo pasaulio komentarus, kad vakariečiai yra tik krikščionys, kryžiuočiai, kurie nori visiems primesti savo tikėjimą.
Manau, kad mes šiuo metu laikome ir krikščionybės egzaminą: kokiu būdu mes turime būti pasaulyje? Kokiu būdu spręsti šių dienų klausimus?
Mes turime žiūrėti į Kristaus pavyzdį ir žiūrėti, kokiu būdu jis perkeitė visuomenę. Kristus ėjo ne iš jėgos ar galios pozicijų, bet iš tiesos ir autoriteto. Kristus kalbėjo taip, kad žmogus pats turi apsispręsti priimti tiesą, ir jei jis jos neprima, nebuvo galios ar politikos vėzdo, kuris priverčia tai daryti. Nuolankumu, ir dar daugiau – kryžiumi ir kančia – Viešpats norėjo perteikti tą mokymą, kuris gelbsti pasaulį.
Tęsinį skaitykite 2022 04 09 „Utenyje“