Genovaitė ŠNUROVA
Daug metų praėjo, daug vandens bevardžiu upeliu nutekėjo, o vaikystės prisiminimai liko. Laikas jų neįveikė. Kol kas neįveikė. Atsisveikins su šiuo pasauliu paskutinis senolis, žinojęs šeimos tragediją, ir viskas nukeliaus užmarštin. Visiems laikams. Tuo labiau kad vietoje buvusio gražaus namo ilgą laiką tebuvo apdegusių nuodėgulių liekanos (pats mačiau), o dabar nė jų nebelikę – aukštuose sąžalynuose nebent gyvatės vaikus veda… Prieš keletą dešimtmečių gyvenau netoliese. Prie to, kas po gaisro liko iš namo, niekada net prisiartinęs nebuvau: bijojau, nors pats nežinau ko. Tiesiog vengiau šitos vietos kaip velnias kryžiaus ir, jei tik būdavo įmanoma, tą vietą aplenkdavau dideliu lankstu.
Tęsinį skaitykite 2022 04 09 „Utenyje“
