Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“
Tema „Tikėjimas, protas ir reliatyvizmas“ šiandien ypatingai svarbi – gyvename laikotarpiu, kai politika vis labiau perima religijos formas, o tikėjimo dimensijos vis dažniau įgauna politinį atspalvį[1]. Esama tendencijos „tikėti“ politika, tuo tarpu Bažnyčios skelbimas vis dažniau telkiasi į politinius klausimus.
Reliatyvizmas, jau įsitvirtinęs daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių, dar labiau didina šią sumaištį, keldamas nerimą ne tik visuomenei, bet ir tikintiesiems[2]. Šiame kontekste verta prisiminti kardinolo Josepho Ratzingerio žodžius, nuskambėjusius visame pasaulyje prieš 20 metų.
2005 m. šv. Mišiose, pažymėjusiose konklavos pradžią, jis kalbėjo apie reliatyvizmo keliamą grėsmę. Su tuo jis susiejo citatą iš Laiško efeziečiams, kur sakoma kad mes nebegalime būti „siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Ef 4, 14)[3]. Laisvai perfrazuojant, galima sakyti: leidžiama viskas, tačiau esame verčiami būti abejingi tiesai, ypač – apreikštajai tiesai. Tokia nuostata neišvengiamai veda prie tiesos išpažinimu grindžiamo tikėjimo irimo, ir galiausiai – sunaikinimo. Ji veda į tikėjimo užnuodijimą. Kaip priešnuodį Ratzingeris dar kartą priminė Bažnyčiai tiesos didybę, grožį ir svarbą.
Toliau, pasitelkus Josepho Ratzingerio / Benedikto XVI požiūrį, bus siekiama parodyti, kodėl buvimas nukreiptam į tiesą atitinka proto orumą ir kodėl galų gale tik tiesa mus daro laisvus (plg. Jn 8, 32). Tokiu būdu bus pateiktos svarbios įžvalgos, padedančios suprasti, kodėl, atsitraukus nuo tiesos, negali išlikti nei Bažnyčia, nei pasaulis.
1. Temos pristatymas
„Tikėjimo ir proto“ tema nuolat kartojasi Ratzingerio darbuose. Jau ankstyvuoju savo akademinio darbo laikotarpiu jis suprato, kokia lemiamai reikšminga yra tikėjimo ir proto sąveika ir kaip svarbu teisingai juos abu suprasti. Kai protas ar tikėjimas nyksta, tai neišvengiamai veda prie žmogaus asmens patologijų ir suirimo.
Josephas Ratzingeris buvo atidus savo laikmečio įvykių stebėtojas. Jau 1961 m. jis įvardijo dvi pagrindines grėsmes: tai tikėjimas technologiniu progresu ir globalizacija[4]. Jis taip pat stebėjo „techninės monokultūros“ iškilimą, šiandien akivaizdžiai pasireiškiančios priklausomybe nuo socialinės komunikacijos medijų – tai savotiška „visuotinė dvasinė kalba“, kuri šiandien yra anglų kalba, ir kuri žymi naują pasaulio unifikacijos etapą.
Dėl šios pasikeitusios situacijos netrukus kilo poreikis į ją reaguoti. O tai savo ruožtu skatino ieškoti naujų evangelizacijos, liturgijos ir mokymo formų. Mokslas pradėjo įgauti beveik religinę prasmę, tokią, kuri, augant technokratinei monokultūrai, graso absorbuoti visa kita. Tradicinis dievišku Apreiškimu grįstas tikėjimas buvo pasitinkamas su augančiu skepticizmu. Tuo pat metu išskirtinį Vakarų kultūrinį paveldą ėmė ardyti reliatyvizmas, globalizacijos ir standartizacijos patirtys. Naujovės buvo pasitinkamos su perdėta euforija. Kai toną duoda praktika ir progresas, įsipareigojimas tiesai darosi vis mažiau svarbus[5].
Daugelis, įskaitant nemažą dalį teologų, neatsispyrė pagundai būti kaip visi. Esą buvo remiamas protas, pasirinktas „mokslinis“ kelias, tačiau, paradoksaliai, pačiam protui buvo paneigtas gebėjimas suvokti tiesą. Dar prieš Vatikano II Susirinkimą Josephas Ratzingeris buvo išsamiai aprašęs šią raidą, atkreipdamas dėmesį į procesą, kaip iš esmės pasikeičia šiuolaikinių žmonių tikrovės suvokimo būdas: prarandamas tiesioginis ryšys su prigimtimi ir todėl – tikrove; viskas suvokiama per technologijų filtrą. Kokia tai buvo iškalbingai tiksli analizė.[6]
2. Proto ribos ir jo prakilnumas
Minėti pastebėjimai rodo, kaip esmingai pasikeitė šiuolaikinio pasaulio suvokimas. Tiesos nebeapibrėžia jos atitikimas tikrovei, bet veikiau – jos padaromumas. Toks lemtingas atskyrimas daro žmones nebeatsparius manipuliacijoms – šį procesą dar labiau paskatina skaitmeninis pasaulis. Prie to iš dalies prisideda ir paties proto savanoriškai prisiimtas savęs apribojimas, kad jis nebegalėtų matuoti savęs būties, Logo matu.
Savo knygoje Krikščionybės įvadas Josephas Ratzingeris šią raidą aprašo itin įtaigiai. Pasiektas lūžio taškas: dabar dominuojąs techninis mąstymas, o tikėjimas – taip skelbta – sceną užleidžiąs mokslui. Įsigalėjusi marksistinė aksioma, pagal kurią svarbiausiu kriterijumi tampa praktika, o visa kita – netgi Bažnyčios mokymas – turį būti jai pavaldūs. Taip „pažangos“ ir „moksliškumo“ vardu pradedami pateisinti dalykai, kurie nei iš tiesų pažangūs, nei iš tiesų moksliški. Štai vienas iš pavyzdžių. Prisidengiant tariamu „moksliškumu“, buvo reikalaujama pakeisti tikėjimą žinojimu ir išardyti tiltą tarp pasaulio ir antgamtinės tikrovės. Tai lėmė, kad teologijoje antgamtinis Apreiškimas prarado savo kaip atskaitos taško reikšmę, o jo vietą vis labiau užėmė sekuliarieji mokslai. Šitaip prasidėjo procesas, kurį būtų galima pavadinti „visų vertybių apvertimu“. Dieviškasis Apreiškimas nustojo būti atskaitos tašku, jį veikiau pakeitė imanentinio mokslo principai, kuriuos netrukus išstūmė konkrečios žmogaus gyvenimo aplinkybės. Protas buvo apribotas „čia ir dabar“ sritimi, ir galiausiai jam buvo paneigtas gebėjimas pažinti tiesą.
Ratzingeris šią raidą apibendrina taip: „Tiesa, su kuria susiduria žmonės, nėra nei būties tiesa, nei, galiausiai, jų praeities darbų tiesa, bet veikiau pasaulio keitimo, jo formavimo tiesa – tai tiesa, susijusi su ateitimi ir veikimu.“[7] Save apribojęs protas nebegali pakylėti dvasios į Dievą.
Jau septintojo dešimtmečio pradžioje Ratzingeris įspėjo, kad tai veda į susvetimėjimą „autentiškiausių religinės egzistencijos šaltinių“[8] atžvilgiu. Ir jis daro išvadą: „Taip vietoj vienintelio tikrojo Dievo atsirado daugybė netikrų dievų – garbinama kas padaryta, o ne kas tai padarė (plg. Rom 1, 21–26). […] Šitaip technikos religio, t.y. žmogaus savęs paties garbinimas, automatiškai užima prigimtinės religijos vietą: žmogaus susidievinimas dėl vidinio būtinumo pakeičia gamtos sudievinimą.“[9]
Galiausiai sudievinami žmogus ir gamta. Žmogus, kuris savo prigimtimi – kaip sako šv. Augustinas – yra nukreiptas į Dievą (capax Dei), netenka šio prigimtinio gebėjimo ir tampa nepajėgus jį pasiekti (incapax Dei). Kadangi atsiduoda imanencijai, jis praranda gebėjimą pažinti Dievą ir Jį mylėti. Vienintelė likusi išeitis – reliatyvizmas, kuris yra silpno protavimo rezultatas.
Remdamasis ankstesnėmis savo įžvalgomis,[10] Ratzingeris tęsia: „Bet tai taip pat reiškia, kad naujoji pagonybė, kuri jau šimtmetį brendo krikščioniškojo pasaulio širdyje, iš esmės skiriasi nuo senosios: dievų nebeliko; pasaulis negrįžtamai nudievintas ir suprofanintas. Scenoje liko tik žmonės, kurie dabar jaučia religinį pagarbumą patys sau – arba bent jau tai žmonijos daliai, kuriai esame dėkingi už technologinį progresą.“[11]
Dar blogiau už suprofaninimą yra pats proto sumenkinimas – jis geriausiu atveju geba suktis tik apie save, nes jam buvo atimtas gebėjimas pakilti į antgamtinį lygmenį. Vietoj to, jo dėmesio centre atsiduria žmogiškos būtybės ir konkrečios gyvenimo aplinkybės. Žmogus tampa visų daiktų matu, dieviškasis matas prarastas.
Problema ta, kad šis procesas vyksta nepastebimai. Proto savęs apribojimas nelaikomas apribojimu, priešingai, rėmimasis mokslu suteikia saugumo jausmą. Tačiau pasekmės labiausiai matyti sutrikusioje dvasinėje žmogaus tikrovėje[12]. Daugybė žmonių šiandien kreipiasi į psichologus, nes jų psychė ( jų siela) serga. Tai aiškiai rodo, kad kažkas iš esmės yra ne taip. Nes jei protas neturi prieigos prie Dievo, tuomet religija „neturi vietos proto erdvėje“[13]. Tikėjimas tokiu atveju taptų arba iracionalus, arba tik prigimtinis.
Josepho Ratzingerio Krikščionybės įvade aprašyta raida turi ilgalaikių pasekmių: dėl proto savęs apribojimo atmetama prieiga prie antgamtiškumo. Dėl to tikėjimą pirmiausia pakeitė mokslas, o vėliau – politika. Taip politika įgijo religinį matmenį, o tikėjimas vis labiau ir labiau – politinį.
Ši raida įkalė pleištą tarp mokslinės-politinės teologijos ir paprastų tikinčiųjų tikėjimo, kurie, norėdami išsaugoti savo tikėjimą, vis labiau nuo jos atsiribojo. Tai sukėlė didžiulį atotrūkį, kurį dar labiau gilino vadinamųjų „mokslinių teologų“ pašaipa, su kuria jie kalbėdavo apie paprastų žmonių tikėjimą, ir paniekinamas tonas jo atžvilgiu.
Šiuo požiūriu popiežius Benediktas XVI buvo tikras tiltų statytojas. Jis siekė rasti išeitį, nes paprastų žmonių tikėjimas yra tikras Bažnyčios lobis. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogui kažko esmingo trūksta, jei jis netenka tiesos.
Savo garsiojoje Regensburgo paskaitoje jis kvietė išplėsti proto ribas. Protas turįs išsilaisvinti iš savęs apribojimo ir susigrąžinti žmogui derančią savo didybę. Paskaitos pabaigoje jis sakė:
„Vakarams jau seniai kelia grėsmę tai, kad jie vengia klausimų, grindžiančių jųracionalumą – ir dėl to jie gali labai nukentėti. Drąsa pasitelkti visą proto platybę, o ne neigti jo didybę – štai programa, su kuria teologija, įsišaknijusi biblinėje tikėjimo tradicijoje, žengia į mūsų laikų diskusijas. ‘Veikti neprotingai, veikti be logos yra priešinga Dievo prigimčiai’, sakė Manuelis II, atsakydamas pašnekovui persui pagal savo krikščionišką Dievo supratimą. Ir būtent į šį didį logos, į šią proto platybę, mes kviečiame savo partnerius kultūrųdialoge. Nuolat jį iš naujo atrasti – štai didžioji universitetų užduotis.“[14] Galima pridurti: tik tada, kai protas atgaus savo didybę ir platumą, bus įmanoma įveikti reliatyvizmą.
3. Tikėjimas: antgamtinis ir žvelgiantis į ateitį
Visa tai, kas pasakyta apie protą, lygiai taip pat taikytina ir tikėjimui. Pastaraisiais dešimtmečiais tikėjimas buvo nuvertintas net ir teologijoje, nors pati teologija be tikėjimo negali egzistuoti. Net ir čia vadinamoji mokslinė prieiga paliko savo sugriovimų pėdsakus – dėl teologų, kurie siekė tikėjimą pakeisti mokslu. Taip tikėjimas neteko savo antgamtinio pobūdžio ir buvo sumenkintas iki asmeninio reikalo, iš ko sekė jo išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Šio pražūtingo nesupratimo, kas yra teologija, pasekmės šiandien tampa vis labiau matomos: vis mažiau krikščionių pažįsta savo tikėjimą. Tiesą sakant, jie virto neopagonimis.
Tai, kas dabar tapo liūdna realybe, jau septintame dešimtmetyje įžvalgiai numatė profesorius Ratzingeris. Apibūdindamas šį procesą, jis pasitelkė brolių Grimų pasaką „Hanso laimė“. Savo knygos Krikščionybės įvadas Įvade jis šią pasaką naudoja kaip alegoriją, iliustruojančią, kaip tikintieji pamažu atitolsta nuo savo tikėjimo.
Pasaka pasakoja, kaip Hansas už septynerių metų darbą atlyginimo gavo aukso gabalą. Pakeliui jis jį išmaino į vis mažesnės vertės, bet lengvesnį ir patogesnį nešti daiktą. Galiausiai, prieš pat pareinant namo, jam lieka tik galąstuvas, kurį jis įmeta į šulinį. Taip Hansas lieka be nieko, bet džiaugiasi savo naujai surasta laisve.
Jau septintajame dešimtmetyje profesorius Ratzingeris klausė: Ar teologijoje nebuvo pamažu supaprastinti per sunkiais atrodę tikėjimo reikalavimai – žingsnis po žingsnio, visada tiek, kad esmė rodėsi nepaliesta, bet pakankamai, kad būtų galima žengti ir kitą žingsnį? Ar vargšas Hansas, krikščionis, kuris patikliai leidosi į vis naujus mainus – nuo vienos interpretacijos prie kitos, – vieną dieną nesusigriebs belaikąs rankose jau ne aukso gabalą, kurį turėjo pradžioje, o galąstuvą, kurį galima jam ramiai patarti išmesti?”[15]
Būtent taip ir atsitiko. Tikėjimo lobis, kurį, pasak apaštalo Pauliaus, mes „nešiojamės moliniuose induose“ (plg. 2 Kor 4, 7), – daugelio buvo prarastas, nes juos vedė nuo Kristaus tiesos nutolę teologai. Šį reiškinį Jozefas Ratzingeris laiko moderniems laikams būdinga dvilype problema, kurią toliau ir aptarsime.
3.1. Tikėjimo dilema
Jau pačioje pradžioje Josephas Ratzingeris aiškiai įvardijo esminį sunkumą perduodant tikėjimą moderniaisiais laikais: tai atotrūkis tarp regima (visibilia) ir neregima (invisibilia). Nors krikščionys savo Tikėjimo išpažinime teigia tikintys į „neregimąjį pasaulį“, atrodo, kad šią išpažinimo dalį įveikė modernusis mokslinis supratimas, ir ji atrodo nebetikra.[16] Tokios sąvokos kaip „neregimas“ ir „antgamtinis“ atrodo prašyte prašosi būti demitologizuojamos. Ratzingeris šį augantį atotrūkį tarp regima ir neregima vadina pagrindiniu tikėjimo papiktinimu (scandalum). Kiekvienas, išdrįsęs kalbėti apie neregimą tikrovę, neišvengiamai sukelia pasipriešinimų. Tačiau Apreiškimas – pati krikščioniškojo tikėjimo šerdis – būtent ir yra neregimo Dievo pasirodymas.
Ratzingeris šią įtampą apibūdina taip: „Šiandien mes iš anksto linkę laikyti tikrąja tikrove tai, kas yra apčiuopiama, kas „verifikuojama“. Jis tęsia: „Bet ar tai tikrai leistina? Ar nevertėtų labiau įsigilinti ir paklausti, kas iš tiesų yra tikra? Ar tik tai, kas konstatuota ir ką galima konstatuoti? O gal konstatavimas yra tik tam tikras sąryšio su tikrove būdas, anaiptol negalintis aprėpti visumos ir net vedantis į tiesos ir žmogaus būties iškraipymą, jeigu priimsime jį kaip vienintelį determinuojantį veiksnį?“[17]
Po kelių puslapių Ratzingeris pats atsako į šiuos klausimus: „Krikščionių tikėjimas […] yra pripažinimas, kad neregimybė yra realesnė už tai, kas regima. Tai neregimos tikrovės, kaip tikros realybės, pirmenybės išpažinimas , išpažinimas jos kaip to, kas mus palaiko ir todėl įgalina ramiai ir tvirtai atsisukti į tai, kas regima, – priimant tai, kas neregima, kaip tikrąjį visų daiktų pagrindą.“[18]
Svarbu pažymėti štai ką: kas išsižada šio tikėjimo papiktinimo, galiausiai išsižada ir paties tikėjimo, dėl kurio neregimas pasaulis tampa regimu. Tai ypač išryškina dilemą, kurioje vis dar yra didelė teologijos dalis. Griežtai kalbant, yra dvi galimybės: arba tikėjimo vardu panaikinti tikėjimą, arba priimti tikėjimo papiktinimą. Čia būtinai reikalinga Jozefu Ratzingeriu sekanti korekcija: vidinė tikėjimo logika ir grožis atsiskleidžia tik tada, kai priimamas visas tikėjimas, o tai neabejotinai apima ir nematomą pasaulį.
3.2. Tikėjimo dovana
Galiausiai, sutelkime dėmesį į tikėjimą. Josepho Ratzingerio / Benedikto XVI teigimu, šiandien kalbėdami apie tikėjimą susiduriame su esminiu sunkumu:
„Problema, susijusi su žodžiu ‘tikėti’, yra ta, kad jis žymi dvi visiškai skirtingas mąstymo nuostatas. Kasdienėje kalboje „tikėti“ reiškia „manyti“, „spėti“, tai yra, šis žodis nusako pirminę pažinimo pakopą santykyje su dalykais, kurių tikras pažinimas dar nėra pasiektas.“[19] Tačiau tikėjimas į Dievą nėra nei hipotezė (ar prielaida), nei tik nuomonė, nes niekas nenorėtų už ją aukoti savo gyvybę, kaip tai darė kankiniai.
Josephas Ratzingeris apibrėžia tikėjimą taip: „Tikėjimas pats savaime yra numatymas. Jis numato tai, kas realiai mums dar nepasiekiama.“[20]
Tai yra esminis momentas: per tikėjimą žmogus priima Dievo Apreiškimą, taigi ir patį Dievą. Dievo Logos – Jo Apreiškimas – yra nepranokstamas pažinimas, tikrasis supratimas ir prasmė. Prieiga prie šio pažinimo taip pat yra kitokios prigimties. Tariant kitais žodžiais, tikėjimas pirmiausiai nėra akademinio pažinimo reikalas, jis siejasi su maloningu Dievo priėmimu, kuris eina pirma bet kokio pažinimo.
Josephas Ratzingeris rašo: „Tikrovė, kuri atsiskleidžia krikščioniškajame Apreiškime, yra ne kas kita, kaip pats Kristus. Jis yra tikroji prasmė, Apreiškimas: ‘Kas mato mane, mato Tėvą’, Jono evangelijoje (Jn 14, 9) sako Kristus“.
Todėl priimti Apreiškimą reiškia įžengti į Kristaus tikrovę.[21] Tačiau šiuolaikiniam žmogui tai sunku. Jis pratęs prie abstraktaus, akademinio, dažnai pozityvistinio mąstymo, o tai dar labiau komplikuoja proto savęs sumenkinimas. Ir dažnai uždaro duris tikėjimui. Tikėjimas tampa įmanomas, kai žmogus užmezga gyvą ryšį su Dievu, kaip tai puikiai išreiškia Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jn 17, 3).
Galiausiai, tikėjimas yra susijęs su gyvenimo apsisprendimu, kuris tampa tikrove tada, kai susitinka tiesos pažinimas ir meilė. Ratzingeris plėtoja šią temą remdamasis dialogo konceptu visų pirma todėl, kad tikėjimas tampa įmanomas tik užmezgus santykį. Šitaip tikėjimas yra numatymas dangaus, kuris yra tobula susitikimo forma. Tikėjimas pasiekia pilnatvę vienybėje su Dievu, žmogaus ir Dievo vienybėje mistiniame Bažnyčios kūne.
Santrauka
Tikėjimas, protas ir reliatyvizmas – tai temos, turinčios esminę reikšmę pačiam tikėjimui ir jo perdavimui. Didis Josepho Ratzingerio / Benedikto XVI nuopelnas yra tai, kad jis pateikė revoliucinę šių klausimų analizę ir suformulavo teiginius, kuriais galima vadovautis įveikiant dabartinę tikėjimo krizę.
Didžiųjų mūsų laikų iššūkių – techninio mąstymo ir globalizacijos – akivaizdoje pirmasis žingsnis turi būti plačios proto aprėpties atgavimas.
Protingas reiškia išbaigtas tiesa. Reliatyvizmas yra silpno ir siaurai mąstančio proto išraiška. Jis kyla iš klaidingos puikybės, esą žmogus negali pažinti tiesos, ir iš klaidingo nuolankumo atsisakant ją priimti. Tačiau tiesa mus išlaisvina (plg. Jn 8, 32), nes ji yra tas matas, kuriuo žmogus turi save matuoti; jos priėmimas reikalauja nuolankumo.
Šitaip tampa akivaizdu, kodėl tiesos pažinimas negali būti vien akademinis veiksmas. Žmogus nėra kompiuteris, talpinantis tiesą it algoritmus. Žmogus geba priimti tiesą ir jis ją ras, jei prie jos prisiderins. Pasak šv. Tomo Akviniečio, rectitudo – tiesumas – yra visų dorybių pagrindas.[22] Taigi ilgainiui protas nebegali būti vedamas teisingu keliu (recta ratio), jei žmogaus gyvenimas prieštarauja tiesai, nes tokia laikysena veda į aklavietę, kurioje pametamas tikėjimo pamatas.
Tikėjimas yra žvelgimas į ateitį, nes jis iš anksto numato tai, kas yra ir kas dar mūsų tik laukia. Krikščioniškas tikėjimas yra apsisprendimas neregimąją tikrovę laikyti tikresne už regimąją. Logos, dieviškasis Apreiškimas, pranoksta bet kokią žmogaus mintį, jame slypi nepranokstamas pažinimas, iš kurio protas gauna savo prakilnumą, o gyvenimas – prasmę. Todėl tikėjimas reiškia žengimą į gyvą santykį su Dievu.
Šitaip žiūrint tampa aiški grėsmė, kurią kelia reliatyvizmas – viena iš esminių modernybės mąstymo nuostatų. Jis veikia kaip lėti nuodai. Užuot leidęs žmogui susidurti su išlaisvinančia ir sykiu keliančia iššūkius tiesos galia (plg. Jn 8, 32), jis žmogų įtraukia į savęs pakankamumo ratą. Prie to ypač prisideda socialinių medijų vartojimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus džiaugiasi, kaip tas „laimingasis Hansas“, nes gyvenimas pasidarė patogesnis ir lengvesnis. Tačiau iš tiesų būtent tai užkerta kelią jam pasiekti savo gyvenimo pilnatvę ir daro jį nelaisvą.
Reliatyvizmas įtvirtina tokią mąstyseną ir tuo pačiu sukuria socialines ir teisines sąlygas dvasinei žmogaus nelaisvei. Einant būtent tokiu keliu žmonijai gresia pamesti tikrąjį savo tikslą – siekiant tiesos pažinimo, kuri yra pats Dievas, pasiekti amžinąjį gyvenimą.
