Rasa MILERYTĖ
„Ne imti, bet duoti“ – tai nuo 2005 m. savanorišką veiklą organizuojanti organizacija, kviečianti aukštųjų mokyklų studentus, moksleivius nuo 14 metų bei vyresnio amžiaus žmones visa širdimi įsitraukti į socialinę veiklą, o pagrindinis organizacijos darbo principas ir svarbiausia socialinė žinutė užkoduota organizacijos pavadinime.
Puoselėdama savanorystės tradicijas organizacija siekia mažinti tikslinių grupių socialinę atskirtį visuomenėje, skatinti jų pasitikėjimą savimi ir padėti (re)integruotis į švietimo sistemą, darbo rinką bei gyvenamąją aplinką. Taip pat organizacija skatina ir organizuoja „Ne imti, bet duoti“ bendruomenės narių ir tikslinių grupių asmeninį tobulėjimą, ugdo bendravimo, bendradarbiavimo ir socialinius įgūdžius, bendrąsias kompetencijas, savanorių veiklos ir kompetencijų į(si)vertinimą.
Viena iš svarbių organizacijos iniciatyvų – Jaunimo savanoriškos tarnybos programa. Tai pusės metų trukmės ugdomoji savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai 40 val. per mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje savanorius priimančioje organizacijoje, kartą per mėnesį susitinka su savanorišką veiklą organizuojančios organizacijos paskirtu mentoriumi (-e), mokosi įveikti sunkumus, apmąstyti patirtį bei įvardyti išmokimus, suformuluoti tobulėjimo kryptis.
Jaunimo savanoriškos tarnybos programos tikslas – padėti jaunimui atrasti patinkamą veiklos kryptį, geriau pažinti save, ugdyti bendrąsias kompetencijas, įgyti darbo patirties ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Pasak organizacijos savanorių koordinatorės Monikos Užkurienės, savanorystė yra kelias į geresnį rytojų, o tie, kurie jau pabaigė savanoriškos veiklos programą, savanorystės patirtį apibūdina pozityviai. Pašnekovė sako, kad savanorystės pradžioje neretam jaunuoliui kyla baimių, ar pavyks suderinti laiką, bet, įsivažiavus į veiklas, viskas sekasi puikiai. Po šios programos jaunuoliai išeina su naujomis kompetencijomis ir nemažai patirties, įsitikinusi M. Užkurienė. Be to, programos metu jaunimas gali atrasti patinkamą veiklos kryptį, geriau pažinti save, stiprinti savivertę, ugdyti bendrąsias kompetencijas ir netgi įgyti ateityje praversiančios darbo patirties.
Ir nors savanorystė Lietuvoje neturi itin gilių, ilgus metus besiformavusių tradicijų, pastaruoju metu ji ima populiarėti. Kad savanorystė yra vertinga tiek visuomenei, tiek šia veikla užsiimančiam asmeniui, sutinka ir savanorystės patirtimi pasidalyti sutikę jaunuoliai.
Pavyzdžiui, Lina pasakoja, kad nusprendė savanoriauti, nes norėjo daugiau patirti, pažinti ir padaryti ką nors vertingo bendruomenei. Ji sako savanoriaudama geriau pažinusi save, atradusi naujų pomėgių ir draugų. Savanoriaudama Lina galėjo išbandyti naujas veiklas ir suprasti, kuriose srityse yra stipri, o kuriose dar reikėtų ir norėtųsi tobulintis.
Savanorystės patirtį vertina ir Martynas. Jis pradėjo savanoriauti, nes norėjo prasmingai išnaudoti laisvą laiką ir padėti žmonėms. Pasak Martyno, savanorystės patirtis praturtina žmogų dvasiškai, praplečia pasaulėžiūrą, padeda susirasti bendraminčių, įgyti naudingos patirties. Savanorystę jis vadina patirtimi, padėjusia labiau mylėti gyvenimą, geriau suprasti pasaulį ir išmokti esminio dalyko: svarbu yra ne imti, bet duoti.
