Atrodo, jau pamiršome visą pasaulį kausčiusią COVID-19 pandemiją. Gyvenimas lyg grįžo į įprastas vėžes, o draudimai, kaukės, masinės mirtys nugrimzdo praeityje. Deja, specialistai pastebi naują reiškinį – žmonės Lietuvoje masiškai skundžiasi lyg ir neaišku iš kur kylančiomis panikos atakomis, o ne vienas ir didžiuliu nerimu, kai bijoma žmonių, bijoma eiti į darbą ar išeiti iš namų.
„Dažno mūsų protas gyvena ateities negandų laukimu ir nuolatiniu saugojimosi režimu. Tai būdinga ilgalaikį stresą patiriantiems žmonėms. Galiausiai ši nesibaigianti įtampa mus susargdina ir pradeda kamuoti nuolatinis, iracionalus ir nebevaldomas nerimas: pradedame bijoti tai žmonių susibūrimų, tamsos, uždarų patalpų ar atvirų erdvių, tai nepagrįstai jaudinamės dėl sveikatos ar ieškome nesamų ligų“, – pasakoja gyvenimo transformacijų terapeutė Asta Asteen.
Kūno ir sielos namų „Hamsa House“ įkūrėja pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus ir taip yra išvargintas nuolatinio streso, įtampos, itin jautrus, kamuojamas neurozių. Tačiau praėjus maždaug metams po COVID-19 pandemijos pas ją plūstelėjo žmonių srautas su itin ryškiais simptomais.
„Žmonių pasakojimai bene identiški. Lyg ir nieko jų gyvenime šiuo metu ypatingo nevyksta, tačiau pradėjo kamuoti pasikartojančios panikos atakos, kai, rodos, stoja širdis ir mirtis čia pat. Arba užgriūna tokia grėsmės nuojauta, kad belieka dvi išeitys: kovoti (agresija) arba bėgti (slepiamasi nuo visuomenės). Gvildenant kiekvieną atskirą atvejį dažnai atsiremiame į tą pačią problemą“, – sako A. Asteen.
Nerimo kamuojama
šiuolaikinė visuomenė
Pasak terapeutės, intensyvus gyvenimo ritmas, nesibaigiantis informacijos srautas, begalinė dirgiklių gausa, besiliejanti iš išmaniųjų ekranų, ir šiuolaikinės visuomenės spaudimas būti sėkmingam, turtingam, laimingam, tobulam – visa tai atsakuoja mūsų protus kasdien, kiekvieną minutę.
„Skubu, nespėju… O instagrame besišypsanti, laiminga trijų vaikų mama – lyg iš madų žurnalo, prabangioje viloje ant vandenyno kranto ir dar su tobulu vyru pašonėje. Pradedame save lyginti ir reikalauti iš savęs dar daugiau: daugiau dirbti, smarkiau sportuoti, mažiau valgyti… ir ratas įsisuka dar greičiau“, – pasakoja A. Asteen.
Mūsų vidinės sistemos yra perkrautos, išvargintos, o smegenys dirba padidintos įtampos režimu, išskirdamos adrenaliną. Už emocijas atsakina smegenų dalis perdėtai jautriai reaguoja į visus dirgiklius, o mes daromės jautresni, greičiau pavargstame ir supykstame, tampame agresyvūs arba, atvirkščiai, verksmingi.
Taip gyvenant metų metus,
procesai tampa sunkiai valdomi
„Tai ypač ryšku tarp paauglių: suicidinės mintys, savižala, mitybos sutrikimai, antidepresantai. Dėl visuomenės spaudimo paaugliai nebesimėgauja jaunyste. Jauni žmonės labai anksti pradeda galvoti apie ateitį – ką jie turi pasiekti, kiek uždirbti ir kokie sėkmingi būti. Jų protai sprendžia suaugusiųjų problemas ir neretai palūžta“, – pastebi A. Asteen.
Būtent mūsų proto gyvenimas ateityje ir yra didžiausia problema, įsitikinusi terapeutė. Juk ateitis visada susijusi su nežinomybe, kurios mes bijome ir dėl kurios nerimaujame. Be to, mes visko norime greitai, čia ir dabar. O greiti dalykai vargina. Čia kaip su greitu maistu – jis skanus, bet nuodija mūsų organizmą.
Pandemija – tobulas trigeris
sergančiai visuomenei
Įsivaizduokite, kad tokia nerimo kamuojama žmonija susiduria su dar didesne nežinomybe. O pastaruoju metu mes stojome akistaton ne tik su COVID-19 pandemija, bet ir su šalia mūsų įsiplieskusiu karu.
„Kas dabar bus? Ar aš mirsiu? Ar mano artimieji mirs? Kaip atrodys pasaulis po karo? Kaip mes išgyvensime, juk aš netekau darbo? Tokios ar panašios mintys sukasi ne vieno galvoje. Esame ne čia ir dabar (vis dar sveiki ir turintys maisto), o baisioje grėsmingoje ateityje. Deja, mes taip sutverti, kad esame ten, kur mūsų mintys, o ne kūnas. Todėl mūsų ir taip išvargusios smegenys gavo maksimalų krūvį“, – sako A. Asteen.
Panikos atakos, pasak specialistės, – tipinė organizmo reakcija į tokias situacijas. Dažniausiai ji būna uždelsta, nes pradžioje siunčiami silpnesni signalai: gali širdis pakirbėti, kamuoti nerimas, tirpti galūnės, svaigti ar skaudėti galvą. Jeigu šiuos simptomus ignoruojame, mūsų pasąmonė tarsi nuspaudžia „stop“ mygtuką, apribodama žmogaus funkcionalumą.
„Panikos atakos metu žmogų apima didžiulė baimė numirti. Aplanko mintis, kad jau viskas, man galas. Psichosomatiniai simptomai tokie, lyg ištikus insultui: aukštas spaudimas, greitas pulsas, tachikardija, hiperventiliacija, nutirpsta galva, galūnės ar net pusė kūno. Kviečiama greitoji pagalba“, – vardija A. Asteen.
Pasak terapeutės, panikos atakos įprastos ne tik po didelių sukrėtimų, bet ir esant vidiniam konfliktui: dirbant nemėgstamą darbą, esant problemoms šeimoje ar su partneriu, einant ne tuo gyvenimo keliu – kai užspaudžiame savo emocijas ir prisiverčiame daryti tai, kas nemiela ir ne mūsų. Prie panikos atakų dažni ir migreniniai galvos skausmai, kurie atlieka panašią funkciją.
Nerimo sutrikimas – gerokai
rimtesnė problema
Nors nerimas toks dažnas mūsų šiuolaikinėje visuomenėje ir dažnai lydimas panikos atakų, tačiau negydomas jis gali perraugti į rimtą nerimo sutrikimą. Ir jeigu panikos atakos puikiai suvaldomos terapija (ypač hipnoterapija), nerimo sutrikimas dažnai yra chroniškas ir jo gydymui gali prireikti net vaistų.
„Nerimo sutrikimas ateina iš toliau ir giliau, o esminis faktorius – vaikystės trauminės patirtys. Vėliau kaupiasi papildomos įtampos, vidiniai konfliktai. Ir galiausiai logikos nebelieka – protas išmoksta nuolat bijoti, ir ta baimė dažniausiai yra iracionali bei obsesyvi“, – pastebi A. Asteen.
Pasak terapeutės, nerimo sutrikimas gali pasireikšti staiga. Priežastimi tampa koks nors stiprus, sukrečiantis įvykis: skyrybos, perdegimas darbe, artimojo mirtis ar ta pati pandemija, karas Ukrainoje.
„Mus sukrėtęs įvykis tarsi išjudina neišspręstus praeities dalykus. Pavyzdžiui, jeigu visą vaikystę žmogus stengėsi įtikti tėvams, suaugęs – darbdaviui, bet nepasisekė ir jis nusprendė, kad yra niekam tinkamas, į bet kokį stipresnį sukrečiantį įvykį jis sureaguos itin jautriai. O tada įsijungia smegenų saugojimo režimas: kovok arba bėk. Vieni kovoja, kiti bėga“, – pastebi A. Asteen.
Į terapeutę individualių konsultacijų ar jos vedamų seminarų metu kreipiasi žmonės, kurie nebegali normaliai funkcionuoti, gyventi įprasto gyvenimo, dirbti. Štai vienas jaunas vyras, pas kurį ruošėsi po pakalbio važiuoti A. Asteen, net nebegali išeiti iš namų – tiesiog bijo, kas nutiks uždarius buto duris. Nors yra sąmoningas, ir supranta, kad baimė neadekvati, su ja nebesusitvarko.
„Vaikystėje mūsų savisaugos instinktas labai stiprus: susidūrę su traumine patirtimi mes tarsi įkrentame į transinę būseną, užsiblokuojame. Suaugus ta vidinio vaiko būsena gali grįžti ir mes regresuojame, įkrentame į tą pačią išmoktą būseną: nepalankioje situacijoje mes disocijuojame, galime nebejausti savo kūno, jaustis lyg ne savo pasaulyje. Vėliau iš tos gynybinės būsenos nebegalime išeiti ir neriame vis gilyn. Liekame ten, kur saugu“, – apie sudėtingus atvejus pasakoja A. Asteen.
Terapeutė pastebi, kad svarbiausia neignoruoti pasąmonės siunčiamų signalų: pradžioje tai gali pasireikšti lengvu fiziniu negalavimu, o vėliau pereiti į chronišką nerimo sutrikimą ir galiausiai į klinikinę, sunkiai beišgydomą depresiją.