Vytautas Kazela
Pirmą kartą praėjusios savaitės apžvalgą pateikiu su savo asmenine nuotrauka. Ir visai ne todėl, kad norėčiau pasipuikuoti. Didįjį Ketvirtadienį sulaukiau stebuklo – mane paskiepijo. Ne tik mane, bet ir žmoną. Dėl to aš irgi labai džiaugiuosi.
Meldžiau Dievą, kad išgyvenčiau iki to laiko, ir ačiū Jam – sulaukiau. Atsirado neįsivaizduojamo dydžio pinigai vakcinoms kurti. Mokslininkai per neįtikėtinai trumpą laiką sukūrė vakciną. Verslas organizavo gamybą ir logistiką. Ir štai aš jau turiu pirmąją pusę bilieto į gyvenimą ir į laisvę.
Prieš metus laiko, kai į Lietuvą atsirito pandemija, aš, turėdamas 4 iš 5 ligų, nuo kurių Lietuvoje miršta daugiausiai žmonių, gerai suvokiau, kokioje padėtyje atsidūriau. Tada tikėjau tik Dievu ir mokslininkais. Supratau, kad iš šitos negandos yra tik vienas išsigelbėjimas – skiepai, kurie atrodė labai toli, nerealioje ateityje. Meldžiau Dievą, kad išgyvenčiau iki to laiko, ir ačiū Jam – sulaukiau. Atsirado neįsivaizduojamo dydžio pinigai vakcinoms kurti. Mokslininkai per neįtikėtinai trumpą laiką sukūrė vakciną. Verslas organizavo gamybą ir logistiką. Ir štai aš jau turiu pirmąją pusę bilieto į gyvenimą ir į laisvę. Pasiskiepysiu antrąja doze, ir ateis didelis palengvėjimas. Rašau ne tam, kad pasigirčiau, rašau todėl, kad net mano artimoje aplinkoje yra bijančių, nepasitikinčių ir dar visokių kitokių. Tiems, kurie bijo, galiu pasakyti – praėjo jau kelios dienos, ir aš nepajutau visiškai nieko, žmonai paskaudėjo ten, kur buvo suleista vakcina, ir tik prie ko nors prisilietus. Kaip bus po antrosios dozės, irgi parašysiu.
Tęsinį skaitykite 2021 04 07 „Utenyje“