Kai rašau kiekvieną apžvalgą, galvoju, kad ji gali būti paskutinė. Tai ne iš baimės ar panikos. Tai sakau tam, kad suprastumėte – noriu savo gyvenimą (nežinau, kiek jo skirta) nugyventi sąžiningai, t. y. nemeluoti nei sau, nei jums. Mano metai tai leidžia. Kai tu dar tik statai savo gyvenimo pamatus, esi priverstas kažką nutylėti. Ne kažką, o savo nuomonę, kuri gali kažkam nepatikti. Dabar esu laisvas. Vienintelį dalyką branginu – gyvenimą ir dorus bei nuoširdžius žmones. Žinau, kad kiekvieną dieną rizikuoju, bet mano pareiga pateikti kuo daugiau informacijos žmonėms. Mūsų rajone yra apie 10 tūkstančių pensinio amžiaus žmonių. Daugiau nei 5 tūkstančiai nesinaudoja kompiuteriu. Ankstesnės apklausos rodo, kad apie 60 procentų gyventojų informaciją gauna iš vietinės spaudos ir radijo.
Dvi savaitės karantino mane išmokė kitaip pažvelgti ir į reiškinius, ir į žmones. Man niekaip iš galvos neišeina dabar jau šviesios atminties italų kunigas, atsisakęs apsaugos priemonių nuo viruso, nes jų neužteko kitiems. Per šį laikotarpį Italijoje mirė 67 kunigai. Baisūs skaičiai. Jiems išėjus daugelio italų sielose liko kraujuojanti žaizda. Žinoma, ne visų. Rytietiškas temperamentas, pomėgis linksmintis, įprotis bučiuotis net su nepažįstamais žmonėmis atvedė iki to, kad šiandien italai miršta šimtais. Italų vyrai – mamyčių sūneliai iki keturiasdešimties metų. Net ir siaučiant virusui jie važiavo pas savo senutes motinas pavalgyti pietų, uždarius vieną regioną važiuodavo į kitą regioną linksmintis.
O juk ir mes pernelyg greitai europėjame. Kodėl mūsų tiek daug pasklidę po pasaulį? Todėl, kad mums visko reikia čia ir dabar. Įsigali pinigų kultas, nes už juos galima pirkti pramogas. Dalis tautos tapo pramogaujančia, dalis – inkščiančia ir pavydinčia.
Tęsinį skaitykite 2020 04 01 „Utenyje“
