Nuo šio rugsėjo įsigaliojo visuotinio įtraukiojo ugdymo nuostata – švietimo įstaigos turi užtikrinti ugdymą visiems vaikams. Mokyklos verčiasi per galvą: mokytojų padėjėjomis dirba ir geografijos, ir istorijos, ir rusų kalbos mokytojos. Ar šitaip Lietuva jau pasiruošusi priimti visus?
Stebisi lėtais pokyčiais
Prasidėjus rugsėjui, Seimo narys Justas Džiugelis pasakojo, kad prieš bemaž dešimtmetį, apsimetęs raumenų atrofija sergančio vaiko tėvu, paskambino į septynias Vilniaus mokyklas, bet nė viena jų nesutiko priimti negalią turinčio vaiko. „Buvo baisu net pagalvoti, kiek tokių „nurašytų“ vaikų yra įkalinti tarp keturių sienų ir nebemato prasmės gyventi“, – teigė parlamentaras ir pridūrė, kad mokyklos įtraukiajam ugdymui ruošėsi ketverius metus, tačiau su namų darbais susitvarkė ne visos.
„Lietuvos mokslo laimėjimai verčia didžiuotis: švytime aukštųjų technologijų srityse, karpome genus žirklėmis, mūsų tautiečių išradimus kiekvieną dieną naudoja NASA besitreniruojantys astronautai. Tačiau tūkstančiams vaikų, net įsigaliojant įtraukiojo švietimo įstatymui, vis dar nesuteikiama galimybė rinktis kur mokytis ir pasiūloma likti… namuose“, – stebisi Seimo narys Justas Džiugelis.
Nuveikta nemažai
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) komentuoja, kad kai kuriose mokyklose išties dar trūksta švietimo pagalbos specialistų, tačiau pabrėžia, kad nuo 2020 m., kai buvo įstatymiškai priimta visuotinio įtraukiojo ugdymo nuostata, Lietuva padarė reikšmingą pažangą kurdama įtraukiojo ugdymo ekosistemą: 2020-2024 metais švietimo pagalbos finansavimas sudarė beveik 577 mln. eurų, įsteigtas Lietuvos įtraukties švietime centras ir regioniniai specialiojo ugdymo centrai, parengtos universalaus dizaino mokymuisi gairės, nacionalinės kvalifikacijos tobulinimo programos, teikiamos konsultacijos mokyklų bendruomenėms. Per penkerius metus švietimo pagalbos specialistų skaičius mokyklose išaugo 20 proc., mokytojų padėjėjų 55 proc. Šiemet numatytas finansavimas leis įsteigti dar apie 200 naujų švietimo pagalbos specialistų etatų mokyklose.
„Mokyklų administracijoms, pedagogams, švietimo pagalbos specialistams nemokamus seminarus, mokymus, kaip dirbti su įvairių sutrikimų turinčiais ugdytiniais, rengia keturi nacionaliniai centrai bei devyni regioniniai specialiojo ugdymo centrai (šių centrų komandos atvyksta konsultuoti ir į mokyklas). Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas kviečia į tris nacionalines kvalifikacijos tobulinimo programas įtraukties tema – jomis naudotis gali visi pedagogai, norintys pagilinti įtraukiojo ugdymo kompetencijas. Nuo 2022 m. vykdomas priėmimas į švietimo pagalbos specialistų specializacijos studijų vietas esamiems pedagogams“, – praneša ŠMSM.
Sukasi savo išgalėmis
Širvintų r. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos direktorė Palmira Kvietkauskienė pasakoja, kad iš 400 mokykloje besimokančių mokinių specialiųjų poreikių šiemet turi 44 moksleiviai.
„Apskritai įtraukusis ugdymas mums nėra jokia naujiena. Su tokiais vaikais dirbame jau daugybę metų. Seniai įpratome ir žinome, kaip dirbti, – sako gimnazijos vadovė. – Nepaisant to, pasitaiko visokių komentarų ir nuomonių. Vienoje klasėje net trims vaikams buvo nustatyti dideli poreikiai, tad kitų vaikų tėvai sunerimo, jaudinosi, prašė vaikus perkelti į kitą klasę. Bet susitarėme, dabar klasėje su mokytoja visą dieną dirba ir pagalbos specialistas.“
P.Kvietkauskienė teigia, kad padėjėjų trūkumą kompensuoja vietiniais ištekliais. „Mokykloje padėjėjais tampa patys mokytojai, kurie turi ne tiek daug pamokų. Jie dėsto kelias pamokas per dieną, o laisvu nuo pamokų metu eina į klases ir padeda kitiems mokytojams. Turime ir geografijos, istorijos, rusų kalbos mokytojas, kurios šiuo metu neturi tokio pilno krūvio, tad taip sukamės ir mums tai pasiteisina“, – pasakoja direktorė.
Merės žodžiai sukėlė pyktį
Tų pačių Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė neseniai visuomenę nustebino rėžusi, kad „nuo rugsėjo pirmosios rajono ugdymo įstaigose vaikai su specialiaisiais poreikiais bus mokomi tose pačiose mokyklose, tačiau specialiai tam pritaikytose mokyklų erdvėse“.
Išplatintame pranešime ji teigė, kad savivaldybę pasiekdavo skundai, neva „kiti vaikai patiria emocines ir psichologines traumas, yra įsibaiminę, bijo ar net apskritai atsisako eiti į mokyklą todėl, kad vienas ar kitas klasėje esantis specialiųjų poreikių vaikas nuolat „sproginėja“.“
„Žmogaus orumo suvokime mes vis dar esame dugne. Įtraukusis švietimas Skandinavijoje yra nuo 1960-ųjų. Tais metais Šveicarijoje moterys net neturėjo teisės balsuoti. Pas mus viena moteris iš Širvintų jaučia galinti spręsti, kur ir kaip turi mokytis vaikai“, – stebėjosi J.Džiugelis.
Rajono mokytojai neigia dirbsiantys merės įvardintais metodais. „Suprasčiau, jei klasėje atsirastų atskira erdvė su minkštasuoliais vaikams pailsėti per pamoką. Bet mokyti atskirai, nes jie kelia grėsmę – to tikrai nebus“, – sako P.Kvietkauskienė.
„Įtraukusis ugdymas čia minimas kaip kažkoks projektas, o ne kaip vertybė ar žmogaus teisė, kurią mes jau prieš 14 metų kaip šalis esame įsipareigojai įgyvendinti, – teigia autistiško vienuolikmečio Vincento mama Klementina Gruzdienė. – Tarsi čia kažkokia užgaida. Mane tokie pasisakymai užgavo ir kaip pilietę, ir kaip mamą. Kita vertus, suprantu, kad šiais gąsdinimais pataikaujama tam tikrai nuomonei. Juk matome, kokie komentarai po to seka…“
Ne gąsdinti, o padrąsinti
K.Gruzdienė pasakoja, kad Vincentas mokosi bendrojo ugdymo įstaigoje. „Esu įsitikinusi, kad būti su visais yra žmogaus teisė. Orientuojamės į vaiko galimybę būti savimi, o ne į jo priežiūrą. Ir mūsų patirtis gera – vaikai Vincentui visada buvo dėmesingi ir draugiški.“
Moters teigimu, kartais tenka išklausyti kitų šeimų nuoskaudų dėl mokyklose kylančių iššūkių: mokytojai nežino, kaip su tokiais vaikais dirbti ar reaguoti. „Noriu pasakyti, kad ne visada išklausyti seminarai ar pabaigti mokslai nulemia sėkmę. Pavyzdžiui, mes gauname socialines paslaugas – į namus ateina dvi socialinės darbuotojos, kurios niekada gyvenime neturėjo jokio kontakto su autistišku žmogumi. Bet tai yra vienos geriausių specialisčių mūsų vaiko gyvenime. Man atrodo, kad sėkmė lanko, kai į žmogų žvelgiama individualiai ir su didele pagarba. O žinios ateina iš buvimo kartu“, – įsitikinusi pašnekovė.
„Tą nuogąstavimą – „mes nepasiruošę“ – sukelia baimė. Tad nenoras, nepriėmimas ir sunkumas kyla ne dėl to, jog mums trūksta resursų, o todėl, kad niekas nepadrąsina. Trūksta geresnio žodžio, pasidžiaugti laimėjimais ir pasiekimais, – įsitikinusi K.Gruzdienė. – Aišku, kad tai yra sunku. Visi norime gerti kavą gerame automobilyje, bet gyvenimas visoks, ir ta kava kartais būna neskani. Bet įdomu pažinti ir tą kitą skonį.“
—
