Gamtoje

PLĖŠRI MEDŽIŲ ŠARKA

Taip šį paukštį pavadinau ne šiaip sau – ji iš tikro vadinasi plėšriąja medšarke, nors kitos tautos ją vadina didžiąja, didžiąja pilkąja. Manyčiau, kad visi šie vardai yra geri, nes tiesiogiai paaiškina medšarkių prigimtį – šie nedideli paukščiai yra pakankamai plėšrūs, tikri medžiotojai, o jų grobis – pagal kiekvienos rūšies dydį ir išgales.

Mūsų gamtoje dažnesnė, nors labai sparčiai nykstanti paprastoji medšarkė yra tikras vasaros paukštis, sugrįžtantis į Lietuvą tik gegužės viduryje. Per vasarą išperi vieną vadą ir rugpjūtį išskrenda; tiesa, kai kurie individai laikosi iki rugsėjo vidurio. Šiek tiek už paprastąją didesnė, šviesiaplunksnė juodakaktė medšarkė – ji labai reta, kai kada perinti randama Pietų Dzūkijoje ar Sūduvoje. Juodakaktė medšarkė – taip pat vasaros sparnuotis.

O šiuo metu galima stebėti plėšriąsias medšarkes – jų dairytis reikia laukuose, kur iškilę pavieniai medžiai ar krūmai, kur styro sukalti bent 1-2 metrų ilgio riboženkliai, ant kurių paukščiams patogu tupėti ir žvalgytis.

Plėšriosios medšarkės spalvos labai dera prie palšo žiemos oro – jos apdaras susideda iš baltų, pilkšvų, dūminių, juodų plunksnų. Varnėno dydžio ilgauodegis paukštis tupėdamas iš tikro primena šarką. Gal tik galva santykinai didesnė, o snapas nors ir ne masyvus, bet labai stiprus ir tvirtas, tinkamas mėsinėti pakankamai stambius gyvius.

Labai ilgai tikėta, kad ši rūšis Lietuvoje neperi, o vėlų rudenį stebimi paukščiai būna atskridę iš šiaurės. Kol kas tikrų šio paukščio statuso (taigi – jo sėslumo ar migravimo) įrodymų neturime, nors kasmet sužieduojama po vieną-kitą plėšriąją medšarkę. Antra vertus, mūsų krašte nuolat randamos perinčios šios rūšies medšarkės ir vasarą laukuose, girių atvirumose stebimos jų vados. Kadangi tai nėra draugiški paukščiai, juos dažniau matai pavienius.

Kodėl jos nerandamos perinčios? Paaiškinimo toli ieškoti nereikia – plėšriosios medšarkės mielai peri aukštapelkėse, kuriose pavasarį ir vasaros pradžioje žmonės nesilanko. Jų lizdai gana dideli, masyvūs, storom sienelėm – to reikia, nes kai kada medšarkės jau peri kovo gale, taigi, esant pakankamai šaltiems orams (ypač naktimis).

Per vasarą plėšriosios medšarkės išveda vieną vadą. Kur jos skrenda po to – nežinia. Tačiau būtent jau birželį jas galima stebėti atviruose, tarp miškų esančiuose laukuose, prie miško kirtaviečių. Daug laiko medšarkės praleidžia savo ,,stebyklose”, iš kur pamato varles, peles, žiogus. Kartais skraido virš pievos, vietomis ,,sustodamos” ore ir tankiai plasnodamos. Iš mūsų paukščių ore taip savo grobį stebi suopiai ir pelėsakaliai.

Plėšrioji medšarkė gali būti tikrai plėšri – Ventės rage stebėjau, kaip staiga pakilusi aukštyn, ji nutvėrė urvinę kregždę ir su ja nėrė į tankius karklų krūmus. Savo grobį dažnai įspraudžia tarp šakų ar pasmeigia ant erškėčio dyglio – toks jo dorojimo metodas būdingas visoms medšarkėms.

Dabar ją galite pamatyti: keliaudami atkreipkite dėmesį į laukuose medelio viršūnėje ar krūme tupintį šviesiaplunksnį ilgauodegį paukštį. Tai plėšrioji medšarkė, taigi – plėšri medžių šarka…

Selemonas Paltanavičius

Autoriaus nuotrauka