Gali atrodyti, kad kiekvienas pavasaris yra lyg pernykščio atkartojimas – skeptikai sako, kad gamta, deja, mums negali pateikti nieko naujo. Tačiau net ir kartodamasis savo darbais, kiekvienas pavasaris turi žavesio, dėl kurio mes jo laukiame.
Sakykite, kas gali būti malonesnio už saulėtą pavasario pradžios popietę ore sušmėžavusius geltonsparnius drugius citrinukus. Tokiu metu dar pilka, spalvų gama labai neišradinga, o drugiai tokie geltoni. Tačiau jų spalva gamtos kurta ne mūsų akims, o jiems patiems.
Jei manome, kad viską jau regėjome ir žinome, pabandykim prisiminti savo išmanymą kad ir apie paprastą drugį citrinuką. Nežinau, ar visi žino jo vardą, nes pati vyriausioji karta girdėjusi ir juos kitokius – pavyzdžiui, vadindavo šaltekšniniu drugiu. Gali būti, kad jie buvo visai teisūs, nes citrinuko vardas apibūdina tik jo ryškią spalvą, gi šio drugio vikšrai maitinasi šaltekšnio lapais.
Žinoma, kad citrinukai pabunda labai anksti. Juos pastebim užuovėjoje, miško pakelėje, kur saulė labiausiai šildo žemės paviršių. Kai kada jie pradeda skraidyti miške dar boluojant sniegui. Daugelis kitų ankstyvojo pavasario dieninių drugių yra kur kas jautresni temperatūrai, lyg saugodami save visada leidžiasi tik ant saulės sušildytų sienų, medžių kamienų. Citrinukai skraido po girią, nardo po pavėsius, leidžiasi ant žemės. Tokia ištvermė nestebina, ji būdinga šiai rūšiai.
Citrinukai – suaugėlio stadijoje labai ilgai gyvenantys drugiai. Dabar stebimi individai iš lėliukių išsirito pernai liepą ar rugpjūtį. Visą likusią vasaros dalį ir rudenį (kai kada iki pat lapkričio) jie skraidė, bet ne ištisai, o savaitei – kitai pailsėdami pasislėpę tarp lapų, plyšiuose. Kai išalkdavo, jie vėl plasnodavo, iš žiedų gerdavo nektarą; nežinant jų biologijos tokiomis dienomis galima pamanyti, kad išsirito nauja citrinukų karta. Šios rūšies žiemojimas – vienas įstabiausių, nes suaugę drugiai nesislepia plyšiuose, palėpėse, bet įlenda tarp nukritusių lapų. Ant jų sninga, juos merkia lietus ir atlydžio vanduo. Suradus tokius drugius atitirpusioje sniego properšoje visi nustemba. Tačiau stebėtis nereikia, jie net ir žiemą gali būti judrūs. Keletą dieną, kol vėl juos užsnigs ir ims šalti.
Pavasarį atšilus iki + 15+16 laipsnių, prasideda jų skraidymas poromos – tada pamatome, kad patelės (jos daug blankesnės, kai kurios primena drugius baltukus) visada skrenda priekyje, o nuo jų atsilikę per sprindį ir visada laikydamiesi to paties atstumo (kai kas sako, kad jie surišti siūlu) plazda ryškiai geltoni, su pastebimomis oranžinėmis dėmėmis sparnų viduryje patinėliai. Jų vestuviniai skrydžiai truks dar ilgai, iki gegužės. Biržely iš kiaušinėlių, sudėtų ant šaltekšnių, išsiris maži žali vikšriukai, jie labai aktyviai maitinsis ir sparčiai augs. Po Joninių vikšreliai virsta lėliukėmis, o po kiek laiko iš jų išsirita nauji geltoni citrinukai. Gamtos ratas sukasi toliau…
Citrinukų gamtoje niekada nebūna labai daug. Jų gausa nepriklauso nuo šiltos ar vėsios vasaros, nuo kitų veiksnių. Kol kas nežinomos ir tokio reiškinio priežastys. Gali būti, kad tą lemia ribotai augantis ir tik kai kur (dažniau pamiškėse, miško aikštelėse, drėgnuose papieviuose) randamas mitybinis augalas šaltekšnis. Šiandien ne viena tokia šaltekšniais apaugusi vieta grubiausiai iškertama, o krūmai sumalami į „biokurą“. Panašiai malamos ir naikinamos gamtai nepakeičiamos ir labai svarbios blindės. Tačiau tikėtina, kad didžiausią vaidmenį vaidina citrinukų ištvermė ir gebėjimas išlikti ypač ekstremaliose sąlygose.
Selemonas Paltanavičius
Nuotrauka autoriaus.
