Kalbėdami apie patį paprasčiausią kaimo paukštį – žvirblį, mes lyg ir pamirštame, kad jie yra du: naminis ir karklažvirblis, gana artimi, bet labai nepanašūs savo biologija ir būdu. Naminio žvirblio vardas sako, kad jis visąlaik glaudėsi prie žmogaus. Iš tikro, nors mes jį laikome savo krašto senbuviu, tačiau čia jis gyvena tiek, kiek laikosi miestai, miesteliai, ūkiai, kaimo sodybos – taigi, ne daugiau kaip 4-5 tūkstančius metų. Karklažvirblis, vis tebebandantis kurtis greta naminio žvirblio ir su juo nerandantis sutarimo, yra daug „jaunesnis“. Profesorius T. Ivanauskas rašė, kad Lietuvoje šis paukštis prieš šimtą metų (20 amžiaus pradžioje) buvo be galo retas, o vyravo gana gausus ir visur paplitęs naminis žvirblis.
Karklažvirblio vardas prigijo mūsų kalboje ir niekas nesvarsto jo prigimties. Iš tikro – su karklais jis neturi nieko bendro, verčiant iš lotyniško pavadinimo turėtų būti vadinamas „kalniniu žvirbliu“, o kitos tautos jį vadina laukų, medžių žvirbliu. Tik lenkai jį šaukia „mozūrėliu“ – gali būti, kad jis savo būdu ir laikysena kažkuo primena mozūrus, vieną lenkų etninių grupių.
Abi mūsų krašte gyvenančios žvirblių rūšys, kaip ir visi šios negausios giminės atstovai (pasaulyje gyvena apie 20 jų rūšių), priklauso paukščių audėjų šeimai. Kiti artimi jų giminaičiai Afrikoje, Azijoje ir Australijoje suka po šakomis kabančius uždarus, krepšius primenančius lizdus. Mūsų žvirbliai – naminis ir karkažvirblis, to nedaro, tačiau inkiluose, pastatų plyšiuose, palėpėse susuka uždarus lizdus iš daugybės žolių, šiaudų ir plunksnų. Dažnai iš pirmo žvilgsnio jų lizdą galima palaikyti netvarkingu šiengalių kamuoliu, tačiau jo viduje glaudžiasi minkštomis plnksnomis išklota gūžta. Prie namų, sodybų, miesto parkuose inkiluose perintys žvirbliai padaro „meškos paslaugą“, nes beregint užpildo inkilus tokia lizdo medžiaga ir taip trukdo juose perėti kitiems paukščiams.
Abiejų žvirblių rūšių biologija daug kuo panaši – jie yra pulką, artimą savo gentainių kaimynystę mėgstantys paukščiai. Tiesa, perėjimo metu karklažvirbliai vertina didesnę lizdinę teritoriją, jų kolonijas (būdingas kai kurioms kitoms pietiniuose regionuose gyvenančioms rūšims) rasti sunku. Perėjimo metu karklažvirbliai paprastai nutolsta nuo gyvenamųjų pastatų, juos galima rasti kraštiniuose sodybos medžiuose, netgi prie gyvenvietės esančioje pamiškėje. Naminiai žvirbliai prie pastatų prisirišę ypač glaudžiai – juose peri, čia praleidžia visus metus. Rudenį labai retai būna mišrūs šių paukščių pulkai, o mišrios poros sutinkamos dar rečiau.
Žvirbliai vasarą peri 2 – 3 kartus, aš esu stebėjęs net 4 per vasarą išvestas vadas, tačiau paskutiniosios jaunikliai lizdą paliko rugsėjo pradžioje. Karklažvirbliai, atrodo, nėra tokie aktyvūs, tačiau daugelis jų savybių, ypač mokėjimas saugotis nuo plėšrūnų, padeda jiems aktyviai gausinti populiacijas ir plisti į naujas teritorijas
Beje, šios dvi žvirblių rūšys išoriškai visai nepanašios – tą gali patvirtinti bet kas. Visų pirma, naminiams žvirbliams būdingas lytinis dimorfizmas – jų patelės visai kitokių spalvų, nei patinai. Patinėlio kepurėlė būna plieno spalvos ar dūmiškai pilkšva, pagurklis juodas, nugara ruda, su išilginiais dryželiais. Patelės nugara yra rusva, išilgai dryža, kūno apačia šviesiai pilkšva. Tokie pat būna ir jaunikliai. Karklažvirblio (patino ir patelės) galvos viršus („kepurė“) yra šokoladinio rudumo, nugara rusva, dryžuota, o abiejuose skruostuose yra po ryškiai juodą dėmelę – „auskarą“. Vos lizdą palikę jaunikliai yra tokie patys, kaip ir tėvai, tik jų spalvos ne tokios intensyvios ir ryškios.
Karklažvirbliai vasarą vis labiau lankosi daržuose, soduose, javų ploteliuose. Šiuo metu jie čia yra pageidautini paukščiai, nes savo jaunikliams renka vabzdžius, lervutes, vikšrus. Ten, kur neperi zylės, karklažvirbliai atlieka nemenką biologinės kovos su žemės ūkio kenkėjais vaidmenį. Tiesa, jis nėra ilgai trunkantis – kai pradeda bręsti įvairių augalų sėklos, o jaunikliai palieka lizdus, karklažvirbliai pradeda maitintis patys ir savo jauniklius maitintis ankstyvos brandos sėklomis. Prieš dešimtmetį pabandžius sėti soras (jas, bet ne iš jų pagamintas kruopas labai mėgsta narveliuose laikomos smulkiosios papūgos, kanarėlės, audėjai), nustebino karklažvirblių pastabumas – vos šios neįprastos kultūros šluotelėse ėmė bręsti grūdeliai, paukščiai aptiko juos ir beregint viską „nukūlė“. Reikia manyti, kad jie yra vieni aktyviausių įvairių gėlių sėklinių galvelių aižytojai, taip pat vikriai lukštena dar graižuose esančias saulėgrąžų sėklas.
Pavasaris, vasara ir ruduo karklažvirbliams yra palankus – jie visada turi maisto, slapstosi tarp krūmų šakelių ir lapų. Žiemą juos galima aptikti net tose sodybose, kur nelaikoma gyvulių ir paukščių – juos gali privilioti labai tankūs gyvatvorių, bet kokių dygių augalų krūmai, tinkantys slapstytis. Kelinta besniegė ar mažasniegė žiema šiems paukščiams labai palanki – atrodo, kad jie gyvena sėsliai. Tačiau ilgamečiai stebėjimai rodo, kad karklažvirbliai ne tik sėslūs, bet ir mokantys plisti, pasiekti atokias miškų sodybas, gebantys apsigyventi naujose jiems vietose.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
