Žiemą mūsų krašte visada vaizdavomės ir vaizdavome baltą ir šaltą; tam buvo svarių priežasčių, nes keturių metų laikų cikle žiema ir būdavo tokia. To nebėra ne tik pas mus, bet ir gerokai šiauriau esančiuose regionuose.
Gali būti, kad dėl tokių gamtos pokyčių esame vieno svarbaus reiškinio liudininkais: mūsų nebelanko iš šiaurės žiemoti atskrendantys paukščiai! Jų įvairovė nedidelė, tik keletas rūšių, bet žiemą jie visada pastebimi. Kas nutiko, kad jau daug žiemų jų beveik neregėti?
Iš tokių neatskrendančių paukščių norėčiau paminėti svirbelį. Toli šiaurėje, iki miškų zonos pakraščio gyvenantis svirbelis iki šiol menkai ištirtas. Ne viskas žinoma apie jo biologiją, daugiau įsivaizduojamas jo buvimas (žiemojimas) pas mus, bet perėjimo vietose tyrimai neatlikti. Kokių jų reikėtų ir kodėl?
Svirbelį galime vadinti rūšimi, kuriai būdingos migracinės invazijos – tai reiškinys, kai išskirtiniais metais jų plūsteli labai daug. Tai įvyksta kas keletą, kartais – kas keliolika metų. Tada stebime didelius pulkus, besilankančius soduose, lesančius uogas, vaisius (šermukšnius, gudobeles, putinus), miškuose – mėlynus kadagių kankorėžiukus (ne uogas, kaip daug kas mano) ir baltas lipnias amalų uogas. Kove – balandy svirbeliai skuba atgal į šiaurę. Kas nutinka rūšiai, kad jos populiacija iš karto pagausėja bent dešimtį kartų? Ko mes nežinome?
Dažnai atsakome tradiciškai: buvo palankūs metai, gausu maisto, sąlygos veistis buvo ypač geros. Tačiau toks atsakymas nieko nereiškia! Mes taip ir nežinome, ar tų metų vasarą svirbeliai perėjo tradiciškai, užaugindami po 4-7 jauniklius; o gal vasara buvo tokia sėkminga, kad jie perėjo ne vieną vadą, kaip įprastai, bet išvedė jas dvi?
Dar apie tas sąlygas… Mes žinome pas mus žiemojančių svirbelių mitybinę specializaciją – jų racione uogos, vaisiai, pumpurai. Bet jauniklius šie paukščiai maitina vabzdžiais, išimtinai uodais. Vadinasi, ideali svirbelių vasara – uodinga. Ar tą patvirtina mokslininkai? Kol kas – dar ne. Mes tik konstatuojame faktą, kad ir šią žiemą svirbeliai stebimi, bet labai retai, o gausesnio jų antplūdžio tikėtis neverta.
Dar viena šiaurinė žiemos rūšis, kurios paprastai žvalgomės jau nuo lapkričio pradžios – tūbuotasis suopis. Šis plėšrusis paukštis, artimas mūsų paprastajam suopiui, peri visoje Eurazijoje, į šiaurę nuo miškų paplitimo ribos. Būna žiemų, kai šie suopiai plūsteli ir į Lietuvą – tada juos stebime laukuose plasnojančius, lyg „pakibusius“ ore ar graužikų laukiančius nutūpusius ant lauko stulpelio, elektros stulpo, laukų medžio. Jau apie dešimtmetį bent kiek didesnio tūbuotųjų suopių žiemojimo pas mus nebuvo.
Kas lemia šių suopių gausą? Ten, savo gimtinėje, jų būtis priklauso nuo lemingų, graužikų, kurių gausa svyruoja cikliškai kas 4-5 metus. Jei metai „normalūs“ ir graužikų nedaug, suopiai užaugina 2-3, kartais – tik vieną (ar nė vieno) jauniklį. Sėkmingais lemingų metais tūbuotųjų suopių lizduose užauga iki 6-7 suopiukų. Štai – turime atsakymą apie jų gausą pas mus.
Prieš penketą metų turėjome progą stebėti itin gausias mažų žvirblinių paukščių čimčiakų migracines invazijas. Tą žiemą Ventės rage buvo sužieduota dešimtys tūkstančių čimčiakų, o po metų… po metų nebuvo nė vieno!
Neturime atsakymo, kas lemia riešutinių, invaziniais metais atskrendančių pas mus, gausą. Riešutinių, sibirinio porūšio paukščių nematėme senokai. Lietuvoje gyvena palyginti retos ir labai slapios, sunkiai aptinkamos riešutinės. Jų populiacijos pokyčių nestebime arba – neturime pakankamai duomenų kitokioms išvadoms.
Ko dar laukiame ir nesulaukiame iš šiaurės sniegstarčių, raguotųjų vieversių, vandeninių strazdų ir baltosios bei raibosios pelėdų. Visų šių paukščių pasirodymą nebūtinai lemia sėkmingi metai perimvietėse. Gali būti, kad tam pakaktų tikros šaltos žiemos.
Selemonas Paltanavičius.
Autoriaus nuotraukos:
