Čia pat rudens lygiadienis – po savaitės naktis pasivys dieną ir ją pralenks. Pamaloninti lietumi, mes vėl laukiame šilumos ir tebegalvojame apie vasarą, ne rudenį. Tačiau vasarėlė, iš rudens atgavusi trejetą savaičių, ir pati to nejausdama įgauna vis daugiau rudeniškų simbolių bei reikšmių. Vienas jų – kitoks nei vasarą paukščių judėjimas; tada buvo ,,naminis“ pasiskraidymas lizdo apylinkėse, o dabar atėjo metas tikroms kelionėms.
Jau kurį laiką nematome gandrų, daugelio jų nebuvo prieš mėnesį. Tačiau laukuose vis dažniau regime gerves. Ir ne tik regime, bet ir girdime jų skardžius šūksnius, kurie ypatingai garsūs ryto rūke ir naktį. Gervės pulkuojasi, dar visą mėnesį ilsėsis pas mus. Suprasti paukščius galima – čia ramu, saugu. Tačiau spalio vidury jos išskris, nors kelio iki jų žiemaviečių nedaug, gal pora tūkstančių kilometrų. Gervėms toks atstumas yra labai nesudėtingas ir lengvai įveikiamas.
Prie gervių tuoj prisijungs iš šiaurės atskridusios žąsys – jų gagenimą girdėsime dieną naktį. Tiesa, žąsys niekur neskubės, daugelis jų Lietuvą paliks tik lapkrity ar gruodžio pradžioje – svarbu, kokie bus orai.
Tačiau smagiausia klausytis rudeninių paukščių giesmių. Sunku pasakyti, kokia jų funkcija ir prasmė, nes paukščiai čiulba šiek tiek kitaip, nei pavasarį. Tiesa, energingai ir skardžiai, ko rudeniškoje tyloje negali neįvertinti. Kas jie, rudens giesmininkai?
Rudens neįsivaizduojame be pilkosios pečialindos giesmelės. Ji paprasta, pavasarį ir vasaros pradžioje monotoniškas pinksėjimas tikrai neprilygsta kitiems giesmininkams. Tačiau dabar pečialinda skamba labai patraukliai. Įdomu stebėti ją, užimtą savo reikalais ir čiulbančią. Kokie tie reikalai? Paukščiukas yra labai mažas (viso labo 7-8 gramai), jo maistas vabzdžiai, kurių ieškoti tenka kopinėjant šakelėmis ir net naršant po augią žolę, pavyzdžiui – kiečių ar varnalėšų sąžalynus.
Dar vienas rudens giesmininkas – šiuo metu dar pilkšvesnė (pilkšvai dūmiška) dūminė raudonuodegė. Ji mūsų aplinkoje čiulba nuo kovo galo. Raudonuodegės giesmelė skardi, skambi, o kadangi paukščiukas gieda tupėdamas kur nors aukštai, kad ir ant stogo, antenos, kamino, sklinda labai toli.
Dažną rytą tekant saulei pradeda suokti liepsnelė – jos giesmelė tyli, labai švelni, be ,,aštrių“ tonų. Liepsnelė paprastai gieda tupėdama gyvatvorėje, krūmo viduje, tik kai kada ant tvoros ar akmens. Šiuo metu pasitaiko itin jaukių individų, todėl reikėtų pasirūpinti, kad katės būtų ne sode, o ten, kur joms priklauso būti – namuose. Kasmet katės pražudo begalę laukinių paukščių, ir tokias netektis mažinti galime mes patys.
Žinoma, ,,gyvose“ sodybose, kur laikomi gyvuliai, naminiai paukščiai, visada gyvena šnekūs žvirbliai, o soduose tokiu metu visada švilpauja varnėnai. Miesteliuose dažnai ūksi pietiniai purpleliai, daug kur tarškia giles slėpti nešantys kėkštai ir snapu taukši didysis margasis genys.
Netiesa, kad ruduo – tylos metas. Dabar, jam tik prasidedant, paukščiai ne tik skleidžia bendravimui būtinus signalus, bet ir čiulba. O mums reikia tik klausytis ir juos išgirsti.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka: Čiulba liepsnelė
