Alksninukas – nedidutis miško paukštis, dažniausiai stebimas rudeninių kelionių ar žiemos klajonių metu. Žinoma, tai nereiškia, kad jis Lietuvoje aptinkamas tik šiuo metu – alksninukai mūsų krašte peri ir nėra labai reti. Tiesiog, perėjimo metu jie laikosi poromis eglynuose ar mišriuose su eglės priemaiša miškuose, kur jų giesmės nėra kam klausytis. Melodingas alksninukų poros tilindžiavimas, jų draugiškas būdas visur skristi kartu negali likti nepastebėtas. Net perinti patelė labai dažnai palieka lizdą ir kartu su patinėliu skrenda lesti.
Alksninukų spalva puikiai dera prie aplinkos: lizde tupėti turinti patelė yra žalsvai pilkšva, išilgai dryžuota, patinėlis kur kas spalvingesnis. Maždaug iki trečiųjų gyvenimo metų jis vis gražėja, nes intensyvėja geltona krūtinėlės, skruosto bei brūkšnio galvos šone spalva, taip pat juoda kepurėlė bei maža juoda dėmelė pasmakrėje. Stebint skrendantį alksninukų pulkelį, galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek jame yra geltonkrūčių patinukų, kiek patelių bei į jas panašių jauniklių. Perėjimo metu tokios spalvos tinka prie eglynų žalumos. Čia, eglių nukarusiose šakose iš plunksnų šakelių, plaušų, kerpių ir samanų susukami gilūs ir šilti alksninukų lizdeliai, kuriuose patelė peri 4-6 žalsvai baltus su rudom dėmelėm ir taškeliais kiaušiniukus. Kiaušiniai išsirita po 13 dienų, o jaunikliai pilnai užauga, apsiplunksnuoja ir palieka lizdą per dvi savaites. Taigi, visam ciklui prireikia tik vieno mėnesio. Kartu su jaunikliais alksninukų pora pradeda keliauti po miškus, misdama pradžioje vabzdžiais, o po to pereidama prie sėklų.
Dabar juos matome medžių šakose ir viršūnėse aižant sėklas. Kadangi jų snapeliai nedideli ir smailūs, alksninukai gali nesunkiai pasiekti alksnių kankorėžiukuose ar beržų žirginiuose esančias sėklytes. Žiemą jie minta išimtinai juodalksnių sėklytėmis, o purtydami šakeles nemažai sėklyčių iškrečia žemėn. Vėjas pasigauna jas ir neša, kol sėklelės lieka įdubėlėje, prie kupsto. Pavasarį didžioji jų dauguma sudygs pabaliuose, ant kurmiarausių ir visose kitose įmanomose vietose. Žiūrėsime į augančių alksniukų guotus ir stebėsimės – kas galėjo juos pasėti…
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotr.
