Inkilai – visai nesena pagalbos paukščiams priemonė; Lietuvoje juos pradėta kalti ir kelti tik 20 amžiaus trečiajame dešimtmetyje, tikėtina – po profesoriaus Tado Ivanausko kvietimo. Galima sakyti, kad iki to laiko paukščiai rasdavo pakankamai natūralių uoksų (drevių), tačiau žmogui su kirviu skverbiantis gilyn į miškus, tokių lizdaviečių likdavo vis mažiau. Pirmosios inkilų kėlimo šventės Kauno apylinkėse buvo apie 1922-1924 metus. Kadangi jose dalyvavo daug pažangaus jaunimo bei studentų, būsimų mokytojų, šią idėją jie galėjo platinti po Lietuvą. Tada mokytojo žodis ir pavyzdys buvo labai vertinamas…
Ilgainiui inkilų kalimas (gaminimas) ir kėlimas tapo įprastu reiškiniu – šiandien galime sakyti, kad tai įvyko tinkamu laiku, nes brandžių miškų naudojimas įgavo pagreitį ir drevėtų medžių ženkliai sumažėjo. Nors visada buvo kalbama (net giliu sovietmečiu), kad reikėtų palikti drevėtus medžius, bet to paprastai nebuvo – tuo esu įsitikinęs pats, daugybę kartų apžiūrėdamas medienos „sandėlius“: dalis nupjautų medžių būdavo su genių iškaltais uoksais, taigi – potencialios uoksinių paukščių perimvietės. Niekas neatliko jų apskaitos, tačiau ilgainiui tokių medžių beveik neliko, o didieji margieji geniai nespėdavo paruošti perimviečių visiems. Šią skriaudą turėjo kompensuoti inkilai.
Iš tikro, miškuose kasmet būdavo iškeliama dešimtys tūkstančių inkilų, daugelis miškų ūkių, o vėliau – urėdijų, turėdavo mažą cechą, kur tie inkilai būdavo sukalami. Juos keldavo miškininkai, inkilai būdavo keliami ne parodai (prie kelių ar lankomose vietose), bet miškuose, palei kvartalines linijas. Nežinau, ar taip daroma miškuose nelikus urėdijų. Jei daroma – nuostabu. O jeigu nedaroma…
Kita svarbi inkilų kėlimo vieta – mūsų sodybos, sodai, kaimo pakelės. Daug keliauju po Lietuvą ir labai džiaugtis neturiu kuo: kai kur inkilų niekas nekelia, sakytum – apie juos nėra nieko girdėję. Tokios sodybos (ar kaimai) turėtų atrodyti keistai – be paukščių giesmių, be čiauškėjimo. Dabar, kai paukščių populiacijos nyksta labai sparčiai, mūsų abuojumas gali būti viena iš to priežasčių – juk uoksiniai paukščiai neturi kur perėti!
Kas tie uoksiniai paukščiai? Kuo jie skiriasi nuo kitų? Tai rūšys, kurios lizdus suka tik genių iškaltuose uoksuose (drevėse), o jų nesant – medžių plyšiuose, šovose, o kaimuose – skylėtose pastatų sienose, pastogėse. Tai visos tikrosios zylės, bukučiai, varnėnai, pelėdos, kuosos, raudonuodegės, margasparnės musinukės. Taip gali perėti iki 20 rūšių, kurios kitokių lizdų nesuks, atvirai neperės – vadinasi, nesant drevių ar inkilų, šie paukščiai veistis negalės.
Kodėl apie inkilus ir jų kėlimą reikia kalbėti dabar, žiemos metą? Kodėl nelaukiame pavasario? Turime žinoti, kad uoksas (drevė), taip pat ir inkilas paukščiams reikalingas visada, o žiemą – ypač. Šviežiai iškelti inkilai (ypač miške) tampa daugelio uoksinių paukščių nakvynės vietomis. Pats esu atlikęs naktinius inkilų tikrinimus ir turiu pasakyti – kas 2-3 inkile rasdavau nakvojančias mėlynąsias ir didžiąsias zyles, bukučius, kai kada – didžiuosius marguosius genius. Žinoma, tokia nakvynvietė yra saugi ir jauki, nes čia daug šilčiau, nepučia vėjas. Šaltomis žiemomis tai padidina išgyvenusių paukščių skaičių. Pelėdoms tokie inkilai reikalingi jau dabar, nes paukščiai iki Kalėdų sugrįžo į savo perėjimo vietas ir ieško vietos lizdams.
Kaip kalti inkilus, kokių dydžių jie turi būti, žino visi. Apie tai rašau kasmet, tereikia susirasti pernykšį ar užpernykštį straipsnį, patarimą. Tačiau reikėtų atminti, kad inkilas tarnaus ilgai, todėl jo stogelis turi būti tvirtas, pakabinimas, tvirtinimas prie medžio – saugus. Daug zylinių inkilų (su 3,5 cm skersmens landa) sugadina geniai, iškapodami ir padidindami landas, todėl pagal galimybes angą reikėtų apsaugoti skardos (kad ir iškirptos iš skardinės) žiedu. Inkilo stogelis ar viena sienelė turėtų būti atidaroma, kad inkilą būtų galima išvalyti.
Atrodo, kad inkilų svarbos daugiau liudyti nereikia. Tie, kas norės žiemą sukalti ir iškelti bent keletą inkilų, tikrai suras visko – ir informaciją, ir medžiagų inkilams. Svarbu, kad tik būtų noro padėti paukščiams…
Selemonas Paltanavičius.
Autoriaus nuotraukos:
