– Kiek metų taip…Vis skrenda ir skrenda, gaudo mūsų karpius ir velka sau. Surasčiau lizdą, tada…
Mano bičiulis Povilas jau daug metų dirba žuvininkystės ūkyje. Kažkada čia kiekvienas paukštis buvo sutinkamas nedraugiškai, nes jis galėjo sulesti kokią žuvelę. Šautuvais ginkluoti vyrai pyškino pamatę garnį, kirą, net laibasparnę žuvėdrą. Niekas niekada neprisipažino šovęs į erelį, nors – kas ten žino. Prabėgo daug metų, paukščiai ramūs skrenda virš vis labiau užaugančių tvenkinių. Vyrai sako, kad šoviniai tapo brangūs. O Povilas tik šypsosi ir tyli.
Kažkur toli nuo miško pakraščio, nuo ežerų ir tvenkinių gyvena erelis žuvininkas – visa jų šeima. Pačioje pušies viršūnėje esantį erelių lizdą dažną žiemą išpašo vėjai, iškedena audros. Kai ežeruose ima aižėti ledas ir atsiveria pirmos properšos, sugrįžę ereliai sutaiso savo namus ir tada juos gali pamatyti danguje, švytruojančius balta sparnų apačia. Jei paukščiai ramūs, jų balsai skardūs bet tylūs, skirti vienas kitam. Jei prisiartina žmogus, ereliai šauna padangėn ir kliksi tol, kol namuose ir visoj apylinkėj įsivyrauja ramybė.
Po daugelio metų visai netyčia aplankiau Povilą. Buvo gegužės pabaiga, pats gražumas – tvenkinių nendrynuos ūksėjo baubliai ir suokė krakšlės, o mes vis sukom kelių labirintu. Pagaliau jis išvedė girion ir susiklostė į vieną kelią, atsiremiantį pelkėn.
– Paėjėkim kiek, – sako Povilas, ir nuspyrę pakrūmėn batus, per kiminų patalą basomis patraukiam pelkės gilumon. – Aš tau kai ką parodysiu. Jeigu tik tu – niekam niekam. Pažadi?
– Pažadu, – sakau jam ir sustoju ant kemso.
Priekyje, kur pelkės viršūnės susilieja su giria, juoduoja erelio lizdas. Iš toli matom lizde vieną baltą paukštį, o toliau viršūnėje – kitą. Paukščiai nežino, ko laukti iš mūsų, tad tyli ir žvalgosi.
Apsigręžiam ir paskubom grįžtam prie mašinos. Kai ji pajuda atgal, neiškenčiu:
- Povilai, tai tu jau žinojai, kur jie peri?
- Aha, – tarsteli bičiulis ir akylai žiūri į miško kelio duobes.
– Bet – kodėl? Kodėl niekam nesakei, net man…
– Maniau, kad paukščiams taip bus geriau. O žuvis – kiek ten jie jos sulesa… Ir šiaip – jiems būtina ramybė. Juk geriausia apsauga, kai niekas nežino. Ar taip?
Nieko neatsakiau Povilui. Žiūrėjau į prošal bėgančius medžių kamienus, per girią vingiuojantį mažai kieno naudojamą kelią ir galvojau, kad ne kiekvienas gali saugoti tokią paslaptį. Oi, ne kiekvienas!
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
