Visada laukiame atskrendančių sniegenų. Nuo vaikystės šis raudongūžis žiemos paukštis yra lyg tikrosios žiemos ženklas – kai pasirodo sniegenos, žinome, kad kitokios žiemos laukti nėra ko.
Juodagalvė sniegena (toks yra tikrasis jos vardas) mums yra žiemos paukštis. Būtent jas miesto ar sodybos medžiuose paprastai pamatome įpusėjus spaliui. Kol medžiai su lapais, sniegenas išduoda tylus, bet ramią dieną tolokai girdimas švilpsėjimas, kurį pamėgdžioti gali netgi visai klausos neturintis stebėtojas. Šalnoms pakandus lapus, sniegenos tampa pastebimos iš tolo, ypač patinėliai, kurių pilvinė kūno pusė gražiai raudona, o juoda kepurėlė, tokios pat spalvos sparno plunksnos bei uodega dar labiau paryškina tą raudonumą. Patelių spalva ne tokia ryški, nes vietoj raudonos, apatinėje kūno dalyje vyrauja pilka. Sniegenos snapas trumpas ir storas, skirtas lukštenti kietoms augalų sėkloms, pumpurams bei vaisiams.
Lietuvoje sniegenos gyvena pastoviai. Tiesa, žmonės vasarą jų nemato, todėl nuo seno mano, kad visi šie raudongūžiai paukščiukai atlekia iš šiaurės – paukščiui duotas sniegenos vardas vaizdžiai iliustruoja šį įsitikinimą. Perėjimo metu sniegenėlės gana slapios ir tylios, be to, glaudžiasi mišriuose miškuose, kur gausu kadagių, eglių. Čia jos suka gana griozdiškus lizdus ir porą kartų per vasarą išveda po 4-5 jaunikliukus. Savo mažylius sniegenos maitina kuo minkščiausiu maistu – įvairiais vabzdžiais, sėklelėmis. Net ir palikę lizdą, jaunikliai ilgokai negali maitintis savarankiškai, nes jų snapai dar būna minkšti. Ką gali sniegenos snapas, galite pamatyti žiemą, kai paukščiai pereina prie augalinio maisto. Uosių ar klevų sėklos, ant šakelių kabailiuojančios šermukšnių, gudobelių, šaltekšnių ar putinų uogos yra svarbiausias jų maistas. Pavasariop sniegenėlės ima laupyti klevų, vyšnių, slyvų pumpurus ar blindžių žirginiukus. Beje dėl pomėgio skabyti vaismedžių pumpurus sniegenos kai kur nemėgiamos. Žinia, kai savo sode aptinki, jog visi žiediniai vyšnių pumpurėliai nugnaibyti nuo šakučių, gali pakeisti požiūrį į šį paukštį. Žiemavietėse Britų salose jos padaro daug žalos sodams, tad ilgus metus jos netgi buvo aktyviai naikinamos.
Tačiau gausiausiai sniegenas matome žiemą, kai dalis jų plūsteli iš šiaurės rytų. Ten, kur auga gausybė pūslenių, sniegenos pradeda lankytis antroje žiemos pusėje. Iki to laiko jos lukštena uosių sėklas, dažnai visai nebijodamos žmonių. Apie paukščių lankymosi vietas paprasta spręsti iš lukštų, nuklojančių žemę po medžiais. Kai baigiasi uosių sėklos, paukščiai kurį laiką tenkinasi likusių nenurautų gėlių bei dykynių augalų sėklomis. Čia jas dažnai pamatysime pulkeliuose su čimčiakais, žaliukėmis ar pavieniais čivyliais. Tik pradėjus šviesti šiltesnei saulutei, sniegenos skrenda ten, kur atsiveria pliki žemės lopeliai ir kur galima rasti daugybę lesamų dalykų. Minėtuose pūslenių sąžalynuose gana saugu, nes šiaip sniegenas paprastai greitai aptinka paukštvanagiai ir žymiai praretina jų gretas. Turint laiko, čia galima regėti pavasarinius sniegenų žaidimus, nes kaip tik šiuo metu kuriasi jų poros. Be įprasto švilpsėjimo čia išgirsite pavasarinį patinėlio giedojimą, kuris nors ir nėra išradingas, bes ausiai malonus. Vienoje vietoje tokiu metu laikosi daug paukščių, kurių darnų buvimą gali suardyti neapdairus žmogaus įsibrovimas, prabėgęs šuo ar kažkur aukštai praskridęs suopis. Tačiau praeina kiek laiko, ir visa sniegenų giminė sukrunta, užsiima savo rūpesčiais.
Juodagalvės sniegenos – aktyvios lesyklų lankytojos. Tiesa, joms patinka atviros, be stogelio lesyklos, dar mieliau jos lesa ant žemės, lesinimo aikštelėse pabertas saulėgrąžas, įvairių augalų sėklas. Taigi, jei norite sniegenas turėti prie savęs ir matyti jas savo „paukščių televizoriuje“, skubėkite jas lesinti. O paukščiai tikrai supras jūsų gerumą ir atskris pas jus.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukoje: Juodagalvė sniegena lesykloje
