Beždžioniukas Punchas suvirpino širdis visame pasaulyje – vienišas gyvūnas Japonijos zoologijos sode draugą rado pliušiniame žaisle. Jo istorija nepalieka abejingų, nes vienišumo jausmą vienaip ar kitaip esame patyręs kiekvienas. Tai ne pavienė problema: net kas penktas gyventojas Lietuvoje jaučiasi vienišas, rodo „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinis savijautos indeksas (NSI). Psichoterapeutas Dainius Jakučionis pabrėžia: vienišumą dažnai nutylime – tačiau kuo ilgiau tai darome, tuo brangiau tai kainuoja tiek emocinei, tiek fizinei sveikatai.
NSI tyrimas atskleidė, kad santykiai su artimaisiais gyventojų įvardijami kaip svarbiausias emocinės būsenos veiksnys, tačiau 17 proc. kartais jaučiasi vieniši ir palaikymo sulaukia ne visada, o 5 proc. dažnai jaučiasi vieniši ir neturi, kam atsiverti.
„Atstumto beždžioniuko Puncho istorija tapo virusiniu turiniu ne atsitiktinai – mes instinktyviai atpažįstame tą troškimą būti su kažkuo, kas mus priima ir palaiko. Vienišumas yra viena tų temų, apie kurią visuomenėje dar kalbame per tyliai – tarsi prisipažinti, kad jautiesi vienišas, būtų gėda. Tačiau tyrimas parodė, kad gėdytis čia nėra ko – vienišumo jausmą patiria penktadalis Lietuvos. Tai reiškia, kad ir turint artimųjų gali trūkti artumo – reikia drąsos tai įvardinti ir žinoti, ką daryti toliau“, – sako Eglė Laskauskaitė, „Eurovaistinės” farmacinės veiklos vadovė.
Kodėl būna lengviau atsiverti svetimiems žmonėms
Pasak D. Jakučionio, vienišumo šaknys dažnai siekia vaikystę – santykius su artimaisiais namuose ar ugdymo įstaigose. Jei juose trūko saugumo ar emocinio atliepimo, žmogus gali išmokti slopinti savo jausmus ar nesitikėti supratimo.
„Vėliau gyvenime paprastai būna laikotarpių, kai vienišumas tarsi sumažėja – atsiranda draugų, kolegų, partneris, šeima. Tačiau susidūrus su santykių sunkumais ar netektimis, tas jausmas vėl iškyla. Vienišumas yra subjektyvi emocinė patirtis, kurios metu žmogus jaučia, kad neturi patenkinamų santykių su aplinkiniais arba su savimi. Net ir būdamas su artimaisiais jis gali jaustis vienišas“, – aiškina psichoterapeutas.
Neretai išsipasakoti nepažįstamam žmogui, pavyzdžiui, pagalbos linijoje, gali būti lengviau. Specialistas aiškina, kad tai – natūrali reakcija, į kurią verta atkreipti dėmesį.
„Su artimaisiais dažniausiai jau yra susiformavęs tam tikras santykių modelis. Jei žmogus nenori su jais kalbėtis – vadinasi, tame santykyje jaučiasi nesaugus tą daryti. O su nepažįstamaisiais paprasčiau: jie neturi išankstinių įsitikinimų, neteisia. Nereikia ir baimintis, kad būsi našta arba liksi nesuprastas“, – aiškina D. Jakučionis.
Paaugliai – ypač jautrūs
Didelę gyvenimo dalį šiandien užima socialiniai tinklai. Ši era padeda – ar kenkia ryšiams? Atsakymas, pasak D. Jakučionio, priklauso nuo to, kaip juos naudojame. Jei socialiniai tinklai pasitelkiami bendravimui su kitais, diskusijoms su bendraminčiais, įkvėpimo paieškoms ar kūrybai – jie gali teikti tikros naudos. Tačiau pasyvus laiko leidimas „skrolinant“ duoda priešingą efektą.
„Stebime tobulais pristatomus kitų žmonių gyvenimus, lyginamės su jais – ir, deja, tikrai ne iš mums palankios pusės. Emocinė būsena prastėja, o vienišumo jausmas didėja“, – sako psichoterapeutas.
Tai ypač aktualu jauniems žmonėms. D. Jakučionio teigimu, šiuo metu jauni žmonės jaučia daugiau vienišumo nei vyresnės kartos – dėl sudėtingesnių šeimos santykių, skyrybų aplinkoje, sunkesnio bendravimo su artimaisiais, artimų draugų trūkumo ir nuolat matomų idealizuotų kitų gyvenimų socialiniuose tinkluose. Paaugliai ypač jautrūs: jie itin nori priklausyti grupei, ir jei išsiskiria iš jos – vienišumo jausmas stiprėja.
Vienišumas mažina gyvenimo trukmę
Apie atskirties jausmą svarbu kalbėti ne tik dėl emocinės sveikatos. Tyrėjai jau seniai pastebi, kad ilgalaikis vienišumas palieka pėdsaką ir fizinėje sveikatoje – jis siejamas su didesne rizika trumpiau gyventi, įspėja specialistas.
„Ilgai jaučiantis vienišam, gali atsirasti depresija, nemalonios mintys ir elgesys, kuris dar labiau didina vienišumą. Kiekvienas nori būti priimtas, palaikomas, saugus ir laisvas reikšti savo nuomonę. Jei to nėra – žmogus užsisklendžia ir gali įsisukti į vienišumo spiralę: atsitraukia nuo žmonių, jaučiasi dar labiau vienišas, atsitraukia dar labiau“, – perspėja D. Jakučionis.
Nuo ko pradėti, jei vienišumas tampa našta
Psichoterapeutas pabrėžia: pirmasis ir svarbiausias žingsnis – įsivardinti problemą. Pasakyti sau: „jaučiuosi vienišas“ – ir suprasti, kad tai nėra asmenybės yda, o emocinis poreikis, kaip ir bet kuris kitas. Toliau – gali padėti maži, bet nuoseklūs žingsniai:
- Nusiųskite vieną žinutę per dieną pažįstamam žmogui – sveikinimą, padėką ar klausimą.
- Suplanuokite vieną nuspėjamą susitikimą per savaitę – eikite išgerti kavos, pasivaikščioti ar tiesiog paskambinkite nuotoliu.
- Prisijunkite prie mažos rizikos grupės, kurioje būtų ir veiklos, ir kažkiek bendravimo – pavyzdžiui, tai gali būti sporto, hobio, knygų klubas.
- Pastebėkite ir dirbkite su savo nemaloniomis mintimis, kai jos aplanko. Jei pradedate galvoti: „esu našta, niekas manęs čia nenori“ – tuomet paklausite savęs, ar kas nors jums tai tikrai yra pasakęs? Ar tikrai turite tam faktų – ne nuomonę?
- Išbandykite savanorystę – tai puikus būdas vienu metu pajusti prasmę ir užmegzti kontaktą.
„Svarbu judėti po truputį, nespausti savęs ir priimti, kad norėjimas bendrauti su kitais žmonėmis yra normalu. Tai – kaip įgūdis, kurio galime mokytis ir kuriame galime augti, palaipsniui didindami žmonių, su kuriais galima pasikalbėti, skaičių ir gilumą“, – pabrėžia D. Jakučionis.
