Genovaitė ŠNUROVA
Jau seniai nebesistebiu, kad Utenos gatvėse mažai pėsčiųjų. Būna netgi taip, kad nemažą gatvės atkarpą nuėjęs nesusitinki nė vieno žmogaus. Gal ne veltui šmaikščialiežuviai juokauja, kad mieste vaikų žaidimų aikštelės atsirado tada, kai drastiškai sumažėjo vaikų skaičius, o kai sumažėjo pėsčiųjų – šaligatvius išplatino…
Užtat kur tik pasisuksi – visur pilna automobilių. Pilnos visos automobilių stovėjimo aikštelės, visi kiemai, įvažiavimai, gatvės. Nuo automobilių gausos ginasi kaip kas išmano: stato ženklus, leidžiančius stovėti tik tarnybiniam transportui, pasidaro užkardas, neleidžiančias bet kam įvažiuoti į teritorijas, „Senukų“ prekybos centras netgi mokestį pradėjo imti už stovėjimą jų aikštelėje ilgiau nei tris valandas… Pabandyk, kad gudrus, rasti laisvą vietą prie bet kurio prekybos centro: ne vieną ratą reikia apsukti, kol kur nors įlendi. Užtat pėsčias gali eiti kur nori, kada nori ir kiek nori. Nemokamai. Tik norinčių vaikščioti pėsčiomis (nors visi žino, kad sveika) vis mažėja. Važiuojama net tada, kai tereikia paėjėti vos keletą šimtų metrų… O kodėl gi nevažiuoti, jei automobilis po ranka… Vaikščiodama šaligatviais ir matydama nenutrūkstama grandine į vieną ar kitą pusę važiuojančius automobilius, kartais pagalvoju: kažin ko Utenoje daugiau – gyventojų ar automobilių. Bandžiau skaičiuoti ir vienus, ir kitus. Na, jei imtume tik Utenos miesto gyventojus, išeitų daugmaž po lygiai. Mat ir automobilių nevažiuojančių, be abejo, yra, o ir gyventojų skaičių įeina ir naujagimiai, ir visai nebevaikštantys senukai, kurie nei automobilių turi, nei jų vairuoja. Jei skaičiuotume Utenos rajono gyventojus ir lengvąsias kelių transporto priemones, gyventojų būtų gerokai daugiau, bet vėlgi, kaip sakiau, skaičiuojant ir ką tik gimusius, ir sunkiai judančius. Suprantama, kad dieną Uteną užplūsta automobiliai ir iš kitų miestų: vieni tiesiog tik pravažiuoja pro Uteną, kartais stabteldami prie kurio nors prekybos centro, kitų vairuotojai turi reikalų kurioje nors Utenos valdžios įstaigoje: kad ir kaip ten būtų, Utena vis dar apskrities centras… Užtat po 20 valandos ir vėliau, tuo labiau po vidurnakčio, po Uteną gali vaikščioti kad ir gatvės viduriu: važiuoja vos vienas kitas automobilis, o pėsčiųjų iš viso nematyti. Išimtys būna tik tada, kai Utenos sporto arenoje vyksta krepšinio varžybos ar koks nors renginys Kultūros centre.
„Volkswagen“ – populiariausias automobilis
Internete radau informaciją apie kelių transporto priemonių skaičių Utenos rajone 2018 metais. Pasirodo, kad uteniškiai labiausiai mėgsta „Volkswagen“ automobilius – jų tada buvo net 4068. „Audi“ automobiliai irgi gana populiarūs – jų Utenos rajone buvo 3381. Trečioje vietoje „Opel“ – jų 2492. Už „prizininkų“ pakylos glaudžiasi „Toyota“ – 1565 automobiliai, o BMW – 1031.
Kitų automobilių populiarumą, be abejo, nulemia kaina, vairavimo įpročiai, patikimumas, saugumas ir kiti veiksniai. „Volvo“ automobilius turėjo įsigiję 978 uteniškiai, „Ford“ – 905, „Renault“ –798, „Mersedes-Benz“ – 645, „Peugeot“ – 594, „Nissan Datsun“ – 590, „Škoda“ – 513.
Toliau mažėjančia tvarka eina „Subaru“ – jų Utenoje buvo 463, „Citroen“ – 407, „Seat“ – 356, „Honda“ – 315, „Mazda“ – 292, „Mitsubishi“ – 259, „Hyundai“ – 198.
Pasak vienos pašnekovės, „poniškų“ automobilių Utenos rajone, palyginti, nedaug. „Chrysler “ tik 130, „Kia“ – 127, „Fiat“ – 116, „Jeep“ – 75, „Saab“ – 69, „Land Rover“ – 68.
Kuo įmantriau skamba automobilio pavadinimas, tuo jų Utenoje mažiau. Automobilininkai (arba su tuo visai nesusiję, bet besidomintys tokiais dalykais) žino kodėl. Taigi, „Suzuki“ tebuvo tik 60, „Lexus“ – 56, „Range Rover“ – 56, „Chevrolet“ – 36, „Alfa Romeo“ – 29, „Dodge“ – 19, „Lancia“ – 17, „Jaguar“ – 16, „Daevoo“ – 5, „Pontiac“ – 5, „Isuzu“ – 3.
2018 metais Utenoje buvo ir tokių automobilių, kuriuos jau drąsiai galima vadinti antikvariniais. Jie galbūt stovi kolekcininkų garažuose. Nors ką gali žinoti, gal yra vilties ir gatvėse juos pamatyti.
Įdomumo dėlei primenu, kad VAZ markės automobilių dar buvo net 62, GAZ – 9 ir „Moskvič“ – 9.
Suprantama, kad per praėjusius metus skaičiai galėjo šiek tiek pasikeisti, bet „eilės tvarka“ dėl to, manau, nepasikeitė.
Kartą vienas labai garbaus amžiaus daugailiškis, mėgstantis pajuokauti, sakė, kad per jo pragyventus 95-erius metus buvo trys „nuostoliai“ – fotoaparatas (žinoma, dar tarybinių laikų), moterys ir automobilis…
Nors uteniškiai pyksta, kad nėra kur mieste pasistatyti automobilių, bet vis tiek neina pėsčiomis, retas naudojasi visuomeniniu transportu.
O degalų kainas galima didinti ir didinti – vis tiek žmonės važiuos.
Vieniems automobilis – būtinybė, kitiems – prabanga ar net prestižo reikalas. Kaip sakoma – kiekvienam savo…
