Genovaitė Šnurova
Vos tik įsijungi televizorių, sužinai, kad visų valdžių (ir pačių aukščiausių, ir žemesnių) vyrai ir moterys tarnauja tautai, kad stengiasi dėl žmonių gerovės, kad daro viską, jog mes jaustumėmės laimingi ir gyventume oriai. Užtat kai išjungi televizorių, viskas yra kitaip. Štai tik keletas situacijų, su kuriomis susidūrė mūsų laikraščio skaitytojai…
Moteriai ėmė skaudėti kelį. Skauda vieną dieną, antrą, trečią… Kai ir po savaitės skausmas nesiliovė, moteris kreipėsi į gydytoją. Tas apžiūrėjo, pamaigė, palankstė koją, nustatė diagnozę, patarė nusipirkti tepaliuko ir juo trinti kelį keletą kartų per dieną. Ligonė taip ir darė. Skausmas ne tik nesiliovė, bet dar labiau stiprėjo. Tada toji moteris kreipėsi pas kitą gydytoją. Tas nuramino, pasakė, kad suleis vaistų tiesiai į kelio sąnarį, paskaudės dar porą dienų ir kančios baigsis. Praėjo ir pora, ir trys, ir keturios dienos, o žadėto rezultato nebuvo: skausmas nesiliovė. Kai tapo toks stiprus, jog atsistojus net kaukti norėjosi (sėdint neskaudėjo), pas trečią gydytoją moteris jau buvo nugabenta neįgaliojo vežimėlyje. Šis gydytojas patarė moteriai pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimą. O tas tyrimas paskirtas gerokai daugiau nei po mėnesio… Tai kas, kad skauda. Tai kas, kad negali nei atsistoti, nei paeiti. Lauk. Neištvėrusi skausmo, moteris kreipėsi į Vilniaus medikus. Pas juos laukti reikėjo kur kas trumpiau – apie dvi savaites. Tiesa, piniginę teko paploninti, nes tyrimas buvo mokamas. Kas beliko moteriai ir jos artimiesiems? Tik džiaugtis tuo, kad tyrimo neprireikė laukti dvejus metus, kaip neseniai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje paviešintoje situacijoje, kai tyrimo moteriai teks laukti iki 2021 m. liepos mėnesio. Sveikatos apsaugos ministras, supažindintas su tos moters situacija, pakomentavo trumpai: „Yra, kaip yra.“
Utenoje, Sėlių gatvėje, esantis namas kažkada priklausė dviem savininkams. Ir name iki šiol gyvenanti šeima, ir vieniša kitoje namo dalyje gyvenusi moteris (seniai mirusi) turėjo įsirengę atskirus elektros skaitiklius. Dabar visas namas priklauso vienam šeimininkui. Tas antrasis elektros skaitliukas po anos namo dalies savininkės mirties nebebuvo naudojamas, bet tebuvo ten, kur ir buvo įrengtas. Dabar name gyvenanti šeima sugalvojo pasidaryti remontą, todėl sumanė tą skaitliuką nuimti. To patys padaryti negali – reikia kviesti specialistus iš ESO. Vyras ilgai ir kantriai skambino keturženkliu numeriu, kol pagaliau prisiskambino. Atsiliepusysis paaiškino, kad reikia parašyti pareiškimą ir atsiųsti jį jiems elektroniniu paštu. Kai jam buvo pasakyta, kad skambintojas nemoka naudotis kompiuteriu, neturi ne tik elektroninio pašto, bet ir paties kompiuterio, tada jam buvo patarta pačiam atvažiuoti į Vilnių ir parašyti pareiškimą… „Argi mums, seniems žmonėms, laikas pirkti kompiuterius ir mokytis jais dirbti? – sakė žmogus, neslėpdamas susierzinimo. – Argi mes vieni Utenoje tokie? Argi Utenoje, apskrities centre, negalėtų būti koks nors ESO atstovas? Argi tik mes vieni turime tokių problemų? Ir dar. Argi paprasta pagyvenusiam žmogui susirasti Vilniuje jų būstinę?“
