Rasa MILERYTĖ
Niekada nemėgo rankdarbių, bet vilna sužavėjo taip, kad nepavyko atsispirti. Taip skambėtų trumpa Ingos Samušienės, kurios veltos šlepetės šiandien populiarios visame pasaulyje, gyvenimo istorija. Inga ir Kęstutis su keturiomis atžalomis mėgaujasi gyvenimu gamtos apsuptyje Molėtų rajone, o Utenoje sutuoktiniai valdo du verslus – internetinę veltų šlepečių parduotuvę ir siuntimo bei elektroninės komercijos konsultavimo paslaugas teikiančią įmonę „Siuntikas“.
Inga, 2008-ais metais įkūrėte įmonę „Bure Bure“, atidarėte pirmąją internetinę parduotuvę ir pradėjote prekiauti veltomis šlepetėmis. Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado vilna ir kuo ji jus sužavėjo?
Iki 30-ies metų neturėjau nieko bendro su rankdarbiais, nors mano mama ir močiutė buvo vienos geriausių mezgėjų ir nėrėjų tose apylinkėse, kur gyveno. Jos sugebėdavo padaryti viską – nuo užuolaidų iki megztinių ir net kilimų. Namuose kabojo antikines scenas vaizduojantys gobelenai, kuriuos išsiuvinėjo pati močiutė. O aš neturėjau nieko bendro su rankdarbiais ir tėtis iš manęs juokdavosi, sakydavo, kad šita tai nemoka net akių ant virbalų uždėti.
Visus rankdarbius apeidavau kampais ir šonais ir sakydavau, kad tuo niekada neužsiimsiu. Bet kai man buvo 29-eri ar 30-imt metų, po pirmojo vaiko gimimo, pamačiau audinį ir nesupratau, koks jis ir iš ko. Buvo akivaizdu, kad tai neaustinė tekstilė, bet nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi. Kai man pasakė, kad tai veltinis, nepatikėjau. Galvojau, kad veltinis yra storas, šiurkštus, baisus. O pasirodo, jis gali būti visoks: minkštas, tvirtas ir koks tik nori. Ir tas jo skulptūriškumas, kai paimi pūkus ir iš jų kaip iš molio gali nulipdyti bet kokią formą, mane sužavėjo. Vienintelis dalykas, kurį man norėjosi daryti, buvo avalynė. Nesupratau, kodėl, bet man iškart tapo aišku, kad turiu velti šlepetes ir pirmiausia jomis apauti vaikus, vyrą ir save.
Vilna yra tokia medžiaga, kurios struktūra labai panaši į žmogaus plauko struktūrą, todėl avalynė iš vilnos nesukelia jokio diskomforto. Apavas, kurį įprastai dėvim, būna visoks. Žmonės grįžta namo atidirbę visą darbo dieną, o namuose dar begalė buities darbų, jie apsiauna plastikines, sunkias, neišformuotas šlepetes ir galiausiai vakare atsigula pavargę. O vilna yra praktiškai besvorė. Šlepetės labai lengvos, sveria 100–150 gramų, ant kojos nieko nesijaučia, koja neprakaituoja. Žiemą žmogus jaučia šilumą, o vasarą išvis nieko.
Tęsinį skaitykite 2020 07 04 „Utenyje“
