Aktyvas kryžius vertė naktimis. Verkė visas kaimas
Rašant kryžių istorijas nevalia apeiti kryžių griovimo laikotarpio. Šį kartą lankomės Kuktiškėse. Ties pagrindiniu įvažiavimu į miestelį kitoje kelio Utena–Ignalina pusėje stovi senas akmeninis kryžius. Čia sutikta moteris pasakojo savo prisiminimus iš vaikystės: „ Šis kryžius buvo pastatytas dar nepriklausomoje Lietuvoje, man dar negimus. Mūsų sklypas buvo netoli kryžiaus, ir mes ten dažnai eidavome. Vieną rytą radome nugriautą kryžių. Labai baisu buvo. Žmonės tada kalbėjo, kad kolūkio pirmininkas kalbino traktorininkus, kad užkabintų ir nugriautų kaime stovinčius kryžius. Niekas nesutiko. Tada darbo ėmėsi kolūkio aktyvas…“ Moteris nenorėjo, kad jos pavardė būtų minima. Ne ji viena tokia. Buvo ir daugiau. Nežinau kodėl. Gal, kad buvusių tarybinių veikėjų artimieji nesužinotų. Bet Kuktiškėse gyvena, kaip žmonės sako, „vaikščiojanti Kuktiškių enciklopedija“, buvusi žurnalistė, keliolika knygų apie Kuktiškes ir apie Uteną parašiusi Genovaitė Šnurova. Aš dar ją vadinčiau Kuktiškių atmintimi, nes, jei Genovaitė ko nors nežino, tai klausinėk neklausinėjęs, niekas to nežinos. Skambinu Genovaitei ir sutariame, kad parodys visus Kuktiškių kryžius ir ką prisimins, tą papasakos.
„Nežinau, kiek man buvo metų, kai kryžius griovė. Tikriausiai jau ėjau į mokyklą. Tą rytą kaime vyko didelis sujudimas. Mama verkė, suėję pas mus kaimo moterys irgi verkė, kad išvartyti kaimo kryžiai. Bijau sumeluoti, bet gal ir šv. Mykolas, stovintis netoli bažnyčios, tuo kartu buvo nuverstas. Pati skulptūra buvo iš bronzos ir niekas jos daugiau nebematė. Atėjus Atgimimui ilgai ieškojo, kur šv. Mykolo skulptūra užkasta, bet taip ir nepavyko surasti. Kaimas ilgai ūžė. Vardijo griovėjus pavardėmis. Sako, jų buvo keturi ir „Staliniec“ traktorius. Pririšdavo trosu ir traukdavo. Tada žmonės sakė, kad Dievas tai matė ir jiems už tai bus atlyginta. Visa tai savo knygoje aprašęs kraštietis Kazys Valiulis. Knyga vadinosi „Kuktiškių krašto žmonės ir jų prisiminimai“. Bet knyga buvo išleista labai mažu tiražu ir dabar ją sunku būtų gauti. Prisimenu, žmonės kalbėjo ir K. Valiulis apie tai rašė, kad kryžių griovėjams atpildo ilgai lauki nereikėjo: vienas buvęs „liaudies gynėjas“ (pasakojama, kad jis prisidėjo griaunant šv. Mykolo skulptūrą) susirėmime su Lietuvos partizanais buvo sužeistas ir jam buvo amputuota koja, antrasis, kolūkio mechanikas, neblaivus su motociklu įvažiavo į griovį prie tos vietos, kur griovė kryžių, ir smarkiai susižalojo. Apie tuometinį kolūkio pirmininką pasakojama, kad jis buvo tikras bedievis ir komunistas. Pats neturėjo nei savo namų, nei turto. Bet dėl žmonių labai stengėsi. Neklausė partijos pirmo sekretoriaus Vytauto Tvarijono, todėl jis juo atsikratė – iškėlė į kitą rajoną, – pasakojo Genovaitė Šnurova. – Miestelyje buvo keturi kryžiai. Du iš jų buvo nugriauti ir Sąjūdžio laikais atstatyti. Nežinau, ar visų, bet kryžiaus prie Utena–Ignalina kelio atstatymu rūpinosi Sąjūdžio Kuktiškių grupė ir jos vadovas Stasys Puodžiukas. Buvo didelė šventė, susirinko labai daug žmonių“.
Su G. Šnurova sėdame į automobilį ir pradedame Kuktiškių kryžių lankymą. Beje, sakoma, kad visi kryžiai stovėjo prie pagrindinių kelių, vedančių į Kuktiškes. Pirmasis mūsų aplankytas kryžius stovi prie kelio į Kiauliupį.
Iš užrašo ant akmeninio kryžiaus galima spręsti, kad jį pastatė tretininkės. Kas yra tretininkai? Trẽtininkai, Trečiàsis òrdinas – katalikų pasauliečių religinės organizacijos, priklausančios vienuolių ordinams kaip trečioji šaka greta vyrų ir moterų ordinų. Tretininkams priklausė parapijų kunigai ir pasauliečiai. Tretininkai vienuolinių įžadų neduoda, pagal savo ordino regulą ir konstitucijas (tvirtina Apaštalų Sostas) visokeriopai dalyvauja to ordino veikloje. Dažniausiai tretininkai turi daugiau narių nei pagrindiniai 2 ordinai.
Kryžius stovi po didoka egle. Už tai paminklinį užrašą sunku įskaityti. Anksčiau prie kryžiaus žydėjo gėlės. Dabar čia jau viskas apleista, žole užėję. Iš gėlių išliko tik smidras. Iš bažnyčios grįžtančios moterys prie jo sustodavo ir persižegnodavo, apravėdavo. Dabar kai senieji gyventojai išmirė, nebėra kam prižiūrėti. Kryžius pastatytas 1934 metais. Nugriautas nebuvo.
Antrasis kryžius, apneštas storu dulkių sluoksniu, stovi šalia kelio į Molėtus, netoli buvusios benzino kolonėlės. Dabar, kol renovuojamas Utena–Vilnius kelias, šiuo vieškeliu važiuoja ir lengvieji automobiliai, ir sunkvežimiai, ir autobusai. Dulkės kyla virš medžių viršūnių ir nusėda viską aplink. Šalia kryžiaus augančios gudobelės lapai net balti nuo dulkių. Čia jau galima rasti visą reikiamą informaciją. Kryžius buvo nugriautas 1963 metais, o atstatytas 1989 metais.
Beje, nugriovę kryžių jo nusikaltimo vietoje nepalikdavo – veždavo prie mechaninių dirbtuvių ir suversdavo į krūvą.
Trečiasis Kuktiškių kryžius – netoli buvusio dvaro. Neapsamanojęs. Aiškiai įskaitomas užrašas: „Kas nori eiti paskui mane, tegu ima savo kryžių ir seka mane“. Kaip liudija Kazys Valiulis, akmens kryžius buvo pastatytas iš trijų šlifuoto akmens gabalų. Ant kryžiaus vidurinio akmens buvo iškalti žodžiai: Fundatorius Untanas Vinslovas 1921 metai“. Apatinėje kryžiaus dalyje – jo fotografija. Fotografiją dar atsimenu: žmogus liesas, smulkaus veido, smailia nosimi, apvaliomis paukščio akimis, retais aukštyn sušukuotais plaukais. Pasakojama, kad šventinant kryžių fotografijos dar nebuvo. Vinslovas ją įdėjo vėliau, bet neilgai atvaizdas puikavosi. Kažkas fotografiją sudaužė, kiti sakė, kad kunigas liepė ją išimti.
Kryžius nugriautas tais pačiais 1963 metais, atstatytas 1989 metais. Šis kryžius labiausiai prižiūrėtas, tvorele aptvertas. Beje, iš šio nugriauto kryžiaus dalių buvo pastatyti antkapiniai paminklai pokario metais žuvusiam kolchozo pirmininkui ir aktyviam kolūkiečiui. Darbo nedaug – tik penkiakampę žvaigždę iškalti…
Visai netoli Kuktiškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, šoninėje jos pusėje, stovi Kuktiškių ateitininkų kuopos pastatytas betoninis, aptvertas lieta metaline tvorele.
Kryžius pastatytas 1930 metais ir dedikuotas Vytauto Didžiojo metams. Šis neišvaizdus kryžius niekada nebuvo nugriautas. Pavasarininkai – katalikiška jaunimo organizacija, veikusi 1907–1940 metais. Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija smarkiai išaugo. 1930 m. organizacija turėjo apie 600 kuopų, vienijančių 60 tūkst. narių. O 1933 metais organizacija vienijo 100 tūkstančių vaikinų ir merginų. Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus, bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai.
Vytautas Kaziela
Autoriaus nuotraukos
Remia
