Liepos 26 diena – neeilinė diena Utenos rajono Griūčių kaimo žmonėms: ir čia gyvenantiems, ir iš čia kilusiems. Būtent liepos 26-ąją atšventintas ir naują gyvenimą pradėjo Griūčių kaimo kryžius.
Bet pirmiausia pradėkime nuo šio seno ir garbingą istoriją turinčio kaimo. Kaimas yra 6 km nuo Utenos, pietinėje Nemeikščių užtvankos pusėje. Griūčių kaimas seniau buvo vadinamas Paversmių kaimu. Archeologinės ekspedicijos metu 1985 m. kaime rastas XV a. senkapis. Prie kaimo yra senosios kapinaitės. Prie jų į vieną vietą susibėga penki keliai. Čia palaidota Kryželių dvaro ponia Emilija Krzycka (1827–1860).
O dabar apie kryžių.
Šį kryžių pastatė Griūčių kaimo gyventojas Juozapas Katinas. Iš ąžuolo jį padirbo tauragniškis Markevičius, o dievdirbys Antanas Deveikis išdrožė Marijos ir Nukryžiuotojo skulptūrėles. 1976 m. kryžius įrašytas į dailės objektų sąrašą. Ypač įdomios kryžiaus skulptūrėlės: šv. Marija, apsigobusi paprasta skarele, pavargusiu kaimo moters veidu; Nukryžiuotasis – griežtų veido bruožų.
Kryžiui irstant jis perkeltas į Griūčių kaimo senąsias kapines. Kryžių kopiją sukūrė nagingi uteniškiai A. Petrošius, A. Seibutis, E. Židonis, O. Šumskus. 1989 m. Griūčių k. senojo kryžiaus vietoje pastatyta kopija. Kaip prisimena tautodailininkas Eglūnas Židonis: „Tai buvo pirmasis mūsų atstatytas kryžius. Darbas sunkus ir kruopštus. Buvo likę kryžiaus liekanų, nuotraukų. Viską su slankmačiu matavom. Ornamentai labai įdomūs, be viso kito, per visą perimetrą eina pusapvaliu kaltu išskobtas griovelis. Jį padaryti labai sunku. Kryžius nebuvo nugriautas. Nors ir labai apgailėtinos būklės, bet mums pavyko jį atkurti. Senieji pakelių kryžiai buvo 6 metrų aukščio, o Griūčių kryžiaus aukštis penki su puse metro.“
Vėl bėgo metai. Klimato veikiamas kryžius vis nyko. Kaimo žmonės vis pakalbėdavo, kad reikėtų kryžių bent jau perdažyti. Kol vieną dieną jo ėmėsi šviesus kaimo žmogus Gintautas Araminas. Mano pakalbintas meistras sakė, kad jo giminė Griūčių kaime viena seniausių. Sako, jis pats priskaičiavo dvylika giminės kartų. Trisdešimt metų Lietuvos kariuomenei atidavęs Gintautas Araminas sako, kad reikėjo didelės drąsos imtis šio darbo. O jeigu nepavyks? Kaip paskui žmonėms į akis pažiūrėsi? „Aš kasdien po kelis kartus pravažiuodavau pro kryžių. Mačiau kaip jis nyko. Norėjosi kažkaip išgelbėti šį istorijos ir meno paminklą, todėl ir nusprendžiau savo lėšomis ir savo rankomis tai padaryti. Galvojau, kad užteks tik nudažyti, bet kai užlipau ant kopėčių, pamačiau tikrąją jo būklę. Ornamentai lyg ant voratinklio siūlų laikėsi. Stipriai pažeista buvo ir kryžma. Ornamentai vos prisilietus byrėjo. Beveik metų laiko prireikė. Matavau, brėžinius dariau ir taip po truputį atkūrinėjau“. O žmonės padėjo kas kuo galėjo. Julius Leika auginantis dvynukus, vis talkino, todėl tvarkytis su berniukais teko jo žmonai.“
Į kryžiaus atšventinimo iškilmę sugužėjo tiek daug žmonių, kad net kaimo senbuviai stebėjosi: šita vieta tiek žmonių dar nėra mačiusi!
Iškilmę gražiai vedė Loreta Mikalauskienė iš kaimyninio Pačkėnų kaimo. Atšventinti kryžių ji pakvietė Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos kleboną Algį Neverauską. Jis ne tik atšventino kryžių, bet ir tarė prasmingus padėkos žodžius Gintautui Araminui, visiems jam talkinusiems ir čia susirinkusiems žmonėms. Padėkos žodį tarė ir Utenos seniūnijos seniūnas Saulius Gaižauskas, savivaldybės tarybos narys E. Puodžiukas. Tarp susirinkusių buvo ir nemažai mažųjų griūtiškių, ir gyvenimo šimtmetį bebaigiančių kaimo senbuvių.
Pabaigoje virš Griūčių kaimo pakilo susirinkusių giedamas Lietuvos himnas. Baigdama šią prasmingą iškilmę Loreta Mikalauskienė sakė: „Tegu šis kryžius stovi kaip mūsų vienybės ir vilties simbolis ilgus metus“. Ji pakvietė visus bendrai nuotraukai, o po jos pasivaišinti ir pabūti jaukioje bendrystėje Gintauto Aramino sodyboje. Čia susirinkę žmonės nuoširdžiai bendravo, vaišinosi bendrystės sriuba, kurią virė Dana Žigėlienė. Susirinkusiems grojo ir šokiui kvietė Kazimiero Streikaus šeimos kapela.
O aš važiuodamas į Uteną galvojau, koks svarbus lietuviui kryžius ir tikėjimas. Dabar suprantu, kodėl Lietuvoje, o ypač kaimuose, tiek daug kryžių. Juk buvo sunkūs laikai – karas, pokaris, šaudymai, trėmimai, suėmimai. Pagalbos nebuvo iš kur laukti. Į Rusijos glūdumas dundėjo vagonai su mūsų tautiečiais, o aplinkui sproginėjo granatos, aidėjo šūviai. Kiekvieno miestelio aikštėje – negyvi partizanų kūnai. Kas žmogui liko? Tik tikėjimas. Tik malda į Viešpatį. Ir žinojimas, kad Jis niekada neišduos, kad Jis niekada nepaliks tavęs vieno.
Vytautas Kaziela
Autoriaus nuotraukos
