Tomas Vyšniauskas
Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų almanachas „Atokios stotys“ kasmet intriguoja stilių ir temų įvairove bei sukelia netikėto atradimo lūkesčių, mat greta jau žinomų literatūros pasaulyje vardų almanacho sudarytojai atranda ir autorių, kuriems kilometrai, aprangos kodas, mentaliteto, raiškos, minties neatitikimas centro standartams, elnių maurojimo sezonai ar dar kažkokios mįslingos techninės priežastys neleidžia ryškiau suspindėti dominuojančiame poezijos lauke. Subjektyviai man visada įdomu skaityti šiuos kasmetinius almanachus ir nepamenu karto, kada būčiau nuviltas. Tai, kad periferijos poetai mažiau girdimi, nereiškia, jog jie neturi skardaus balso ir svaraus žodžio. Atvirkščiai – gyvenant toliau nuo dominuojančių krypčių, madų, įtakų, gimsta unikalūs ir išjausti tekstai. Šiemet leidykla „Kamonada“ išleido jau dvyliktąjį „Atokių stočių“ almanachą. Greta lietuvių autorių publikuojama ir tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūryba. Apžvelgdamas rinkinio tekstus pabandžiau juos suskirstyti į tam tikras grupes pagal publikacijoje dominuojančią tematiką.
Ryški eilėraščių grupė, kurią galima išskirti almanache, – pritapimo problemą (integravimosi į aplinką komplikuotumą) aktualizuojantys tekstai. Senkančio laiko pajautimas, materijos netvarumas („aš turiu suadyti mergautinę motinos skarą, / ją aklosios kandys baigia kapoti“ (p. 12), žmogiškosios prigimties ribotumas, intencijos įsiterpti į pasaulio paveikslą fone skaidrėjanti vienatvė („Bet gėlės žemės lopinėlyje, kuriame gyveni, / ir saulė, ir pats esi saulė, ir nesi, o žiedas pražysta (p. 3) minėtą problemą išryškina Aldonos Ruseckaitės publikacijoje.
Tęsinį skaitykite 2022 11 09 „Utenyje“
