Projekto „Utenos krašto kryžių istorijos“ pristatymas
Gruodžio 5 dieną Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos salėje įvyko projekto „Utenos krašto kryžių istorijos“ pristatymas. Tiksline grupe pasirinkta rajono bibliotekų darbuotojos. Nes Utenos viešosios bibliotekos filialai veikia visose seniūnijose ir didesniuose kaimuose. Ir dažnai tai yra vienintelė kultūros įstaiga tame krašte.
Pristatydamas šį projektą jį įgyvendinantis Vytautas Kaziela sakė:
„Parašiau Savivaldybei projektą medžiagai apie Utenos krašte esančius kryžius rinkti. Iš pradžių truputėlį supykau, kad gavau tik dalį prašomos sumos. Dabar džiaugiuosi, nes tai yra ne metų ir net ne dviejų darbas, ir net ne vieno žmogaus. Žinoma, aš jį dirbsiu toliau, bet jau be stipendijos.
Kodėl pasirinkau jus kaip tikslinę grupę? Todėl, kad jūs esate paskutiniai tautos atminties saugotojai, gaivintojai, puoselėtojai.
Projekto išvados: ištrinta atmintis. Didžiausia sovietmečio žala mums visiems – tai ištrinta mūsų atmintis. Senoji karta, kuri galėjo kažką papasakoti, jau baigia išmirti. Vyksta didelis maišymasis. Kaimuose nebelieka vietinių žmonių. Senosios giminės, kurios viename ar kitame kaime gyveno keletą amžių, išsisklaidė po pasaulį. Jų namus nupirko miestiečiai, kurie čia gyvena nuo pavasario iki rudens. Vieni juos vadina miesčionimis, kiti – atėjūnais. Bet tai žmonės, kurie gelbėja mūsų kaimus, kad bent vasarą juose būtų gyvybė. Rinkdamas medžiagą ir važinėdamas po Utenos krašto kaimus beveik niekur nemačiau to bjauraus užrašo „Privati nuosavybė“. Girdėjau gražių pavyzdžių, kaip naujieji kaimų gyventojai aktyviai įsijungia į bendruomenių veiklą. Ripaičių kaime nugriuvus puikiam kryžiui būtent tokie gyventojai ėmėsi rūpintis jo atstatymu.
Vietiniai kaimų gyventojai nėra labai patiklūs – jie su pirmą kartą matomu žmogumi bendrauja labai santūriai. Gerai, kai šalia medžiagą renkančio žmogaus yra vietinis, žinomas ir gerbiamas žmogus. Dėkoju man talkinusiai buvusiai Daugailių seniūnei Giedrei Eimutienei, Kirdeikių bibliotekininkei Loretai Cegelskienei, kraštotyrininkui Alvydui Malinauskui.
Medis yra ta medžiaga, kuri sunkiai priešinasi laikui. Jeigu kryžius buvo įkastas į žemę, jis stovės 15–20 metų. Panašus likimas ištiko Atgimimo laikais pastatytą kryžių ant Pakalnių piliakalnio. Rinkdamas medžiagą radau nuvirtusius kryžius Šiaudinių kapinėse, Ripaičių kaime. Iš prieš trisdešimt metų restauruoto Deveikio kryžiaus Kuktiškių bažnyčios šventoriuje iškritusi Marijos skulptūra. Bebaigiančių savo dienas medinių kryžių yra visose seniūnijose. Kryžių gyvenimą trumpina ir šalia pasodinti krūmai ir medžiai. Manau, kad nebereikia ieškoti ir bandyti užrašyti kryžių istorijas – jų jau nebėra. Reikia nufotografuoti visus dar stovinčius kryžius ir surinkti bent jau minimalią informaciją. Patikėkite manimi, kryžių šalimi vadinama Lietuva po 10–15 metų liks be medinių kryžių. Kryžių šalis be kryžių. Ir jūs tai galite padaryti pasitelkę gyventojus. Žinau, kaip žmonės jus gerbia. Bet reikėtų imti visą medinį paveldą. Ne tik kryžius, bet ir koplytstulpius, stogastulpius, koplytėles. Jų būklė dažnai tragiška. Papildomai nufotografavau visus kryžius, stovinčius Kančių kalnelyje. Nors jie statyti jau Lietuvos Nepriklausomybės laikais, bet laikas palietė ir juos.
Kadangi dirbau daugiau nei pusę metų, drįstu išsakyti savo pasiūlymus savivaldybei.
Savivaldybė turėtų skirti nors po 5 tūkstančius eurų kasmet kryžių, koplytstulpių, medinių skulptūrų priežiūrai.
Stipendijų gavėjų darbų vis daugėja. Reikalingas portalas „Virtualus Utenos krašto muziejus“, kur būtų talpinami stipendijų gavėjų darbai. Aš galėčiau pateikti 10 projekto „Utenos krašto kryžių istorijos“ straipsnių ir apie 100 nuotraukų.
Eglūnas Židonis yra fotografavęs metalinius kryžius. Kiti Utenos krašto menininkai taip pat turėtų ką pateikti. Ši nuolat pildoma bazė galėtų būti labai svarbi ir reikalinga tyrinėtojams, ateities kartoms, kurios galbūt imsis atstatyti vieną ar kitą mažosios architektūros objektą.
Dar vienas dalykas, kuris užkliuvo renkant straipsniams medžiagą. Utenos rajone buvo apie pusantro tūkstančio partizanų. Man keista, kad niekas iki šiol nesiėmė sudaryti Utenos krašto partizanų sąrašo su pavardėmis, gimimo, žūties ar mirties datomis ir vietovėmis. Tai būtų tikrai didelis darbas ir jo galėtų imtis pokario tyrinėtojai. Bet jei kartais kalba išeina su skaitytojais, būtinai užrašykite. Žmonės miršta. Tik tai, kas užrašyta, nufotografuota, nufilmuota, išlieka.
O iš jūsų tikiuosi pagalbos ir bendradarbiavimo ateityje. Tiek kryžiai, tiek stogastulpiai, tiek koplytėlės yra mūsų tautos paveldas, mūsų tautos turtas ir savitumas, ir mes turime padaryti viską, kad jis nebūtų negrįžtamai prarastas“, – sakė V. Kaziela.
