Rasa MILERYTĖ
Violeta Kirilovaitė (29 m.) – uteniškė tenisininkė, tenisą žaidžianti nuo ankstyvos vaikystės. Mergina pasakoja, kad treniruotis pradėjo per vėlai, todėl negalėjo varžytis profesionalų turnyruose, tačiau tenisas jai visada buvo maloniausiais užsiėmimas. Nuo spalio V. Kirilovaitė Utenoje treniruos vaikus ir suaugusiuosius.
Violeta, kada, kokiomis aplinkybėmis susidomėjote tenisu?
Tenisas mano gyvenime atsirado turbūt penktoje klasėje. Pamenu, kad pamačiau per televiziją žaidžiančius tenisininkus, o namie kaip tik buvo paliktos pusbrolio teniso raketės. Aš paėmiau kamuoliuką ir pradėjau mušinėti į sieną. Ir man labai patiko tas jausmas, kurį jaučiau, kai kamuoliukas atsimuša į sieną, atšoka atgal ir aš vėl į jį smūgiuoju. Tada, pamenu, pradėjau tėčiui zyzti, kad nuvestų mane į teniso treniruotes. Jis mane nuvedė ir man labai patiko. Nesu išbandžiusi daug sporto šakų, turbūt tik plaukimą, bet taip neužkabino, o tenisą pabandžiau ir tai, matyt, visam gyvenimui.
Įsivaizduoju, kad mažam vaikui nebuvo lengva, – nuolatinės treniruotės, pamokos mokykloje, o juk tuo metu dar rūpi žaidimai… Ar nebuvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?
Pamenu, treniruotės vykdavo tris kartus per savaitę. Suprantama, kai ateini į treniruotes būdamas vaikas, tau visą laiką norisi žaisti: nenori treniruotis, nenori mokytis technikos, nori tiesiog žaisti. Dar pamenu, kad penktadieniais daugiau žaisdavom ne tenisą, o krepšinį, vykdavo estafetės ir šiaip dūkdavom. Iš vienos pusės, trys dienos per savaitę atrodydavo daug, iš kitos – norėdavosi dar. Kažkuriais metais leisdavo sportuoti ir šeštadieniais, tai dar ketvirtas kartas atsirasdavo. O suderinti treniruotes ir visas veiklas mokykloje nebuvo sunku. Treniruotės vykdavo vėlai, grįžusi iš mokyklos dar spėdavau paruošti namų darbus ir tada jau skubėdavau į teniso būrelį.
Tęsinį skaitykite 2022 09 28 „Utenyje“
