Rasa Meilerytė
Adelė Bražėnaitė – tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, įvairių parodų dalyvė, konkursų laureatė. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų – medžio raižinių atspaudų, vašku margintų margučių, skutinėtų margučių, popieriaus karpinių langų užuolaidų, lentynų papuošalų – tradicinė amatininkė. Senojo drožybos, margučių marginimo, karpymo amato puoselėtoja. Jaunoji menininkė, šiuo metu bebaigianti grafinių komunikacijų dizaino studijas, sako, kad liaudies menas jai – galimybė išreikšti save, o tautodailę ji mato kaip reiškinį, kuriuo esame išskirtiniai visame pasaulyje. Su A. Bražėnaite kalbėjomės apie tai, kaip gimsta jos kūriniai, ar jaunas menininkas turi galimybių būti pastebėtas, kiek menininkui svarbu įvertinimas ir kokie keliai ją atvedė į tautodailę.
Adele, esate tautodailininkė. Tautodailė, bent kiek aš matau aplink save, paprastai yra vyresnių žmonių užsiėmimas. Ar jaunas žmogus šioje srityje gali realizuoti save? Kokie keliai jus atvedė į liaudies menus?
Šeimoje augome keturi vaikai. Visi buvome labai kūrybiški, nuo pat mažumės užsiėmėm menais. Šiuolaikiniams vaikams dažnai lieka nedaug laiko kūrybai dėl telefonų, kompiuterių integracijos į kasdienį gyvenimą, o tada mes leisdavom laiką vieni su kitais. Nuo vaikystės matėme pavyzdį, kaip kuriamas liaudies menas, tad natūralu, kad jis tapo ir mūsų gyvenimo dalimi. Mamos pastangomis formavosi supratimas, kad tautodailė yra tai, kuo mes galime būti išskirtiniai. Todėl tiek aš, tiek mano sesuo ir broliai stengiamės išlaikyti savo tradicijas, papročius ir vis grįžtam prie liaudies meno.
Tęsinį skaitykite 2021 04 21 „Utenyje“
