Aktualijos

Šiuolaikiniame ūkyje reikia žinių, o ne fizinės jėgos

Vytautas Kazela

Kai važiavau į Leliūnus susitikti ir pasikalbėti su čia gyvenančiu ir ūkininkaujančiu Mindaugu Kinderiu, jo nepažinojau, buvau tik keletą kartų kalbėjęs telefonu. Atvažiavęs maloniai nustebau, pamatęs jauną, trisdešimt ketverių metų amžiaus, inteligentiškos išvaizdos vyrą. Paskui sužinosiu, kad Mindaugas Mykolo Romerio universitete baigė ekonomiką, o jo žmona – keramikė, studijos „Indelis medyje“ įkūrėja. Kadangi esu šiek tiek susijęs su Leliūnais – vienus pažįstu iš matymo, kitus – iš pavardžių, Kinderių pavardės anksčiau lyg ir neteko girdėti. Vadinasi, ne vietinių senųjų leliūniškių atžala. Mindaugo senelis kilęs iš Užpalių, todėl Utenos kraštas nėra svetimas. Jo ūkis – specializuotas veislininkystės ūkis, auginantis tik limuzinų veislės galvijus. Limuzinai – tai sena mėsinių galvijų veislė, išvesta Prancūzijoje, Limožo mieste. Nuo šio miestelio pavadinimo ir kilo limuzino vardas. Pirmą kartą ši veislė paminėta 1886 metais. Galvijai buvo auginami ganyklose, paliekami lauke net žiemą. Šaltesnio klimato sąlygomis gali apaugti ilgesniais plaukais, o esant šiltesniam klimatui trumpesniais. Limuzinai – vėlai bręstanti veislė, galvijai nereiklūs laikymo sąlygoms. Šios veislės karvės veršiuojasi lengvai, aukštas jų vaisos indeksas, gerai išreikštas motinystės instinktas. Gimęs veršelis gali sverti 36–40 kg. Telyčioms ir karvėms pakanka ganyklos žolės, žiemą – šiaudų ir gero siloso arba šienainio. Intensyvaus auginimo laikotarpiu buliukai gali priaugti net po 2 kg per parą ir pasiekti daugiau kaip 1 tonos svorį. Limuzinai kaupia labai mažai riebalų, todėl jų mėsa ypač vertinga ir skani, baltyminga. Galvijai turi smulkius kaulus ir pasižymi aukštu raumeningumu. Skerdenos išeiga gali siekti 63–64 proc. Limuzinų spalva – žala į gelsvumą.

Tęsinį skaitykite 2023 01 07 „Utenyje“