Kažkada, prieš keliasdešimt metų, pilni uteniškių autobusai važiuodavo į Vilnių žiūrėti premjerų. Taip pat kažkada Utena turėjo planų įkurti Utenoje profesionalų teatrą. Vėlgi kažkada Lietuvoje garsėjo Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras, parvežęs į Uteną „Aukso paukštę“, aukščiausią mėgėjų kolektyvams skiriamą apdovanojimą. Šį kolektyvą įkūrė ir išpuoselėjo režisierė Alma Eigerdienė. Iš jos jį perėmė talentingas režisierius Šarūnas Kunickas. Gal kiek daugiau nei prieš penketą metų Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatro nebeliko, o jo vietą užėmė Utenos kamerinis teatras, kuriam ir dabar vadovauja Šarūnas Kunickas.
Penkerių metų sukaktis, kurią Utenos Kamerinis teatras švęs šiais metais, yra puiki proga pakalbinti jo įkūrėją, režisierių Šarūną Kunicką.
Esame pažįstami jau kelis dešimtmečius, bet niekada nesame kalbėję, kaip į tavo gyvenimą atėjo teatras.
Jis ne atėjo, jis visą laiką mano gyvenime buvo nuo pat kūdikystės. Mano mama režisierė, tėtis – dailininkas. Dar gyvendami Prienuose jie buvo įkūrę lėlių teatrą. Persikėlę į Uteną jie įsidarbino Utenos kultūros namuose ir įkūrė lėlių teatrą, kuris ir dabar žinomas kaip „Zuikis Puikis“. Ir aš tame teatre vaidinau. Visada norėjau būti aktorius. Baigęs mokyklą du kartus stojau į aktorinį, bet nepasisekė. Tarp teatralų yra toks posakis, kad iš ko neišeina aktorius, tas tampa režisieriumi. O jeigu ir režisierius neišeina, tada tas žmogus tampa teatro kritiku. Laimei, man trečio varianto nereikėjo, nes įstojau ir baigiau režisūrą. Aišku, su pertrauka, nes teko tarnauti sovietinėje armijoje. Mano specialybė buvo teatrinio kolektyvo vadovas. Ten viskas kiek plačiau, ne tik režisūra, bet ir teatro vadyba. Tuo laiku mėgėjų teatrų buvo visur, netgi pramonės įmonėse. Buvo jie ir „Utenos trikotaže“, Pieno ir Alaus kombinatuose. Baigęs studijas padėjau dirbti Utenos „Žaliaduonių“ teatre pas Almą Eigerdienę pastatymynės dalies vedėju. Tuo pačiu ir vaidinau. Ir diplominį darbą čia dirbdamas apsiginiau.
O kas tau, kaip režisieriui, darė didžiausią įtaką?
Visų pirma – tai Jaunimo teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Studijų metais visus Jaunimo teatro pastatymus po kelis kartus žiūrėjau. Man tai buvo didžiulė patirtis ir Dalią Tamulevičiūte aš galiu laikyti, tokia kaip dabar sako, „nuotoline“ mokytoja. Kaip aš ten patekau? Mano mama kartu su šviesios atminties aktoriumi Ferdinandu Jakšiu mokėsi Utenos antrojoje vidurinėje mokykloje ir kartu pas Rapolą Šaltenį lankė dramos būrelį. Todėl aš, studenčiokas, išdrįsau nueiti į Jaunimo teatrą pro tarnybines duris, susirasti Ferdinandą ir perdavęs nuo mamos linkėjimus pasakyti, kad aš, kaip būsimas režisierius, noriu pamatyti visus Jaunimo teatro spektaklius. Ferdinandas labai gražiai į tai sureagavo, išrašė leidimą į visus spektaklius, viršuje paskyrė tarnybinę kėdę, ir aš galėjau visai nemokamai žiūrėti visus spektaklius. Po spektaklio įsmukdavau ir į teatro kavinę, kurioje rinkdavosi aktoriai, ir galėdavau klausytis jų pokalbių, jų minčių. Tai man buvo kažkoks stebuklas. Tai man davė daug daugiau negu visi mokslai. Didžiulę įtaką darė Nekrošius, Vaitkus, Jurašas. Anksčiau, ko aš dabar labai pasigendu, buvo aktoriaus teatras, ir mes eidavome žiūrėti aktorių. Dauguma pagrindinių vaidmenų turėjo net po kelis atlikėjus, ir tu įdėmiai žiūrėdavai, kas tą vakarą vaidina. Dabar yra režisieriaus teatras. Pavyzdžiui, Koršunovo. Man liūdna, kad aktorius tarsi pasitraukė į antrą planą. Kameriniame teatre visi žino, kad man svarbiausia yra aktorius. Jie turi būti ir yra pirmame plane. Kituose teatruose yra sakoma, kad režisierius nepadirbėjo su aktoriumi. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad aktoriai yra tik režisieriaus įrankiai, įgyvendinantys jo sumanymus. Aktoriui belieka išmokti tekstą, ir viskas bus gerai. Mes dirbame kiek kitaip – pas mus aktorius dalyvauja kūrybos procese. Aišku, ir pasiginčijame. Bet kitaip ir negali būti. Visi mes matome, suprantame ir priimame tuos pačius dalykus kitaip. Ieškodami mes randame geriausią sprendimą. Mes daug dirbame dar prieš pirmą repeticiją, kada analizuojame medžiagą, kada kalbamės, kaip suprantame vienus ar kitus dalykus, kaip juos interpretuojame, ką norime tuo pasakyti. Didelį dėmesį skiriu priešistorijos kūrimui. Personažas neatsiranda iš niekur. Pjesėje jos nėra, bet ji labai svarbi statant spektaklį. Aktoriai ją patys turi susikurti. Tai yra aktoriaus darbas, per kurį ateina vaidmens suvokimas. Mūsų aktoriai yra labai profesionalūs. Kur mes dalyvautume, kur mes benuvažiuotume, visi tai pastebi. To pavyzdys mūsų jau minėtas festivalis, kai profesionalus režisierius iš Juodkalnijos pamatęs mūsų du spektaklius sakė: jei aš pats nežinočiau, galėčiau galvą guldyti, kad visi jūsų aktoriai yra baigę aktorines studijas. Man beliko tik pajuokauti, kad jie visi baigė studijas pas mane. Buvome pasikvietę režisierių Nerijų Gedminą iš Klaipėdos, kad pastatytų vieną spektaklį, tai jis stebėjosi ir sakė: „Aš čia jaučiausi kaip profesionaliame teatre. Toks požiūris, tokia darbo kultūra! Jūsų aktoriai niekuo nesiskiria nuo profesionalų.“
Paskui pasukai visai kita linkme, savo gyvenimą ilgam laiko tarpui susiedamas su Lietuvos kariuomene.
Dirbdamas teatre sulaukiau Lietuvos Nepriklausomybės. 1990 metais pradėjau dirbti tada taip vadinamoje ekonominėje Lietuvos sienų apsaugoje. Buvo renkami vyrai savanoriai, kurie saugotų mūsų valstybės sienas. Buvau vienas iš pirmųjų Utenoje, kuris 1990 metų gruodį užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Nors ji tada ir nebuvo vadinama kariuomene. Galvojau, laikinai. Tas laikinai užsitęsė dvidešimt metų. Padariau karininko karjerą. Vis pataikydavau į pirmuosius. Kaune buvo suorganizuoti pirmieji Lietuvos karininkų kursai, kuriuos baigiau. Po to įstojau į Karo akademiją, kurią baigiau su pirmąja laida. Dirbau įvairiose vietose ir įvairiose pareigose. Kol išėjau į atsargą. Taip atsitiko, kad vaidinau paskutiniame Almos Eigerdienės spektaklyje, kai ji susiruošė išeiti į pensiją. Tada ji man ir pasiūlė perimti iš jos teatrą. Labai abejojau. Galvojau, kad praėjo dvidešimt metų be teatro, gal aš ir nesugebėsiu. Bet pagaliau apsisprendžiau galvodamas, kad nieko neprarandu, o jei nesiseks, galėsiu bet kada išeiti. Ir vėl užsikabinau, ir nesigailiu.
Kurį laiką dirbai Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatre. Paskui…
Taip. Kultūros centro „Žaliaduonių“ teatre dirbau nuo 2012 iki 2019 metų. Kaip sakiau, esu užaugęs Šaulių namuose, tada buvusiuose Utenos kultūros namuose, visada jaučiau sentimentus šiam pastatui. Kažkada buvome kalbėję su buvusia Utenos apskrities šaulių rinktinės vade Asta Tidikiene, kad būtų puiku šiuose namuose atgaivinti teatrą, bet tada šis pastatas buvo nešildomas ir užleistas. Pagalvojau, kad žiemą mes čia negalėsime nieko daryti, o vasarą ir šiaip visas kultūrinis gyvenimas aprimsta. Taip ir paleidome tą mintį. Bet kai Kultūros centre susiklostė tokia situacija, kad man reikėjo apsispręsti ir išeiti iš darbo, visai netikėtai sužinojau, kad Šaulių namai įsirengė šildymą ir pradėjo šildyti pastatą. Vėl atėjau pas buvusią šaulių vadę, kuri mielai sutiko priimti teatrą. Toliau tarėmės su kolektyvo žmonėmis, ar išeinu aš vienas, ar išeiname visi ir pradedame visai nepriklausomą veiklą. Be jokio finansavimo. Apsisprendimas buvo vieningas – išėjome visi.
Kokia buvo Kamerinio teatro pradžia?
Ganėtinai sunki, bet velniškai smagi. Gal pusę metų savo lėšomis ir savo jėgomis remontavome patalpas. Sutvarkėme fojė, sceną, išdažėme viską. Šiuo laiku ir atsirado didžiulis kolektyvo narių atsakomybės jausmas. Jei Kultūros centre mes buvome būrelis žmonių, ateinančių pavaidinti, kurie galėjo daugiau niekuo nesirūpinti, tai čia viskas labai kardinaliai pasikeitė. Žmonės suprato, kad tai nėra Šarūno Kunicko ar dar kieno, o mūsų visų teatras ir visi esame už jį atsakingi. Per penkerius metus, kai mes čia esame, aš neprisimenu, kad dėl kokių nors priežasčių būtų neįvykusi bent viena repeticija. O Kultūros centre tai būdavo neretas atvejis. „Ai, tai užmiršau, ai, tai neplanuotų reikalų atsirado“. O čia to nėra. Dabar aš galvoju, kad viskas yra labai simboliška. Netrukus, kai pastatė šį pastatą, jame ir įsikūrė pirmasis Utenos teatras. Ir vadinosi Šaulių teatro kuopa. Todėl ir galima sakyti, kad Utenos teatro lopšys ir buvo šiame pastate. Be abejo, prieš tai buvo vaidinimai klojimuose, bet tikroji Utenos teatro pradžia buvo čia. Ir tai, kad Kamerinis teatras įsikūrė čia, yra istorinės tiesos atstatymas.
O kaip renkatės repertuarą?
Repertuarą renkuosi pats. Juk aš geriausiai žinau teatro aktorių galimybes, kas ir kokį vaidmenį gali sukurti. Radęs pjesę pirmiausia žiūriu, kas ir kokį vaidmenį gali suvaidinti. Jeigu matau, kad tokių aktorių yra, kalbuosi su jais, ar jie imsis vieno ar kito vaidmens, ar jiems tai bus įdomu. Žinau, kad jei aktoriui tai bus neįdomu, tai nieko ir nesigaus. Nebus kūrybinio džiaugsmo, liepsnos. Mes norime plataus repertuaro. Imamės tiek lietuvių, tiek pasaulinės klasikos, tiek šiuolaikinės dramaturgijos. Repertuaras labai įvairus, kaip labai įvairus žiūrovų skonis. Vieniems patinka tik komedijos ir jiems nieko daugiau nereikia. Todėl kažką tokio turime pasiūlyti ir šiam žiūrovui. Intelektualesni žiūrovai mėgsta rimtesnius dalykus: dramas, klasiką. Mes esame grandis tarp profesionaliojo ir mėgėjų teatro. Mūsų darbo principai yra kaip profesionalaus teatro. Kaip dirba mėgėjų teatrai? Jie pastato vieną spektaklį ir vaidina tol, kol nebelieka žiūrovų. Tada stato kitą. Mūsų teatras yra repertuarinis teatras, savo repertuare turintys kokius 6–8 spektaklius, kurie nuolat sukasi, kol anksčiau ar vėliau išeina iš repertuaro. Štai, kad ir mūsų „Amerika pirtyje“, kurį mes rodome jau penkti metai ir su juo važinėjame po visą Lietuvą. Gegužės mėnesį šiam mūsų pastatymui sukaks 5 metai ir jis bus parodytas jau šešiasdešimtą kartą. Kiti spektakliai nėra tokie ilgaamžiai – jie rodomi metus, dvejus ar net trejus ir juos natūraliai pakeičia kiti. O kadangi mes esame kamerinis teatras, todėl ir stengiamės statyti tokius spektaklius, kuriuose vaidina 2–4 aktoriai. Stengiamės, kad aktoriai išsiskirstytų po spektaklius. Vienais metais esame turėję net 4 premjeras. Vien todėl, kad nesidubliavo aktoriai, vienu metu galėjome statyti du spektaklius. Tai labai daug. Netgi profesionalūs teatrai, kuriuose dirba net keli režisieriai, tiek premjerų per metus neturi. Per penkis veiklos metus Utenos žiūrovams pristatėme 18 įvairaus žanro spektaklių. Iš viso suvaidinome arti 200 spektaklių. Aktoriai sukūrė per 80 vaidmenų.
Tačiau yra ir kita veikla. Teatre vyksta koncertai, t. y. susitikimai su atlikėjais…
Mes jau pradėdami savo veiklą galvojome, kad vien tik savo spektakliais pilnai neišnaudosime šitos puikios erdvės. Tada ir svarstėme, ką dar galime pasiūlyti Utenos žiūrovui, ko dar trūksta. Ir pamatėme, kad autorinės dainos niša yra neužpildyta. Utenoje buvo pakankamai popso, pradėjo atsirasti klasikos. Todėl mes apsistojome prie bardų. Pradėjome rengti akustinius vakarus. Kita niša, kurią mes matėme, buvo pokalbiai su įdomiais žmonėmis. Mes juos pažįstame iš televizijos, mes matome juos teatre ar kine, bet kokie tai žmonės, mes visai nežinome. Buvo įdomu supažindinti mūsų žiūrovą su tokiomis asmenybėmis betarpiškoje aplinkoje. Taip atsirado „Pokalbiai ant sofos“. Ir tai vėlgi pasiteisino. Nors kuo toliau, tuo sunkiau tokių žmonių surasti. Šių metų balandžio mėnesį pas mus svečiuosis Andrius Mamontovas. Tikrai įdomi, gili asmenybė. Bus įdomu pasikalbėti. Pokalbius vedu aš, ir tai kiekvieną kartą tampa savotišku iššūkiu. Yra didelis pasiruošimas. Kad galėtum palaikyti pokalbį, turi apie žmogų žinoti labai daug. Bet rezultatas atperka visa tai. Pokalbiai būna labai nuoširdūs. Mes stengiamės, kad tai nebūtų sausas interviu, nevengiame net išprovokuoti pašnekovo. Kartais jie patys stebisi: „Kaip aš čia taip atsivėriau?“
Dar viena mūsų veikla – teatrų festivaliai. Šiemet vyks jau II-sis mūsų sugalvotas festivalis „Gi(y)lių beieškant“. Skamba dviprasmiškai, ar ne? Ir pats formatas kitoks. Festivalis vyksta keturis mėnesius. Kiekvieno mėnesio priešpaskutinį sekmadienį parodomi du spektakliai. Tai nėra tik festivalis, tai yra ir konkursas. Turime ne vertinimo komisiją, o stebėtojų komandą. Tai teatro žmonės. Jie renka laimėtojus 10 nominacijų plius „Aukso gilės“ laimėtoją. Turime ir tris piniginius prizus – ryškiausiam spektakliui bei ryškiausiems vyro ir moters vaidmens atlikėjams. Lietuvoje labai mažai konkursų, o juk kiekvienas scenos žmogus nori būti pastebėtas ir įvertintas. Visi, kurie dalyvavo pas mus, liko patenkinti. Patenkinti mūsų sugalvotu formatu. Po kiekvieno pasirodymo vyksta spektaklio aptarimas su stebėtojų komandos nariais. Teatrai gauna atgalinį ryšį ir pamato spektaklį žiūrovų akimis. Neplanavome, bet taip išėjo, kad kiekviename festivalyje pasirodo ir užsienio lietuvių teatro trupės. Pernai turėjome Suvalkų teatrą iš Lenkijos, o šiais metais kolektyvą iš Norvegijos. Kitais metais vėl ieškosime lietuvių teatro užsienyje, kad pasikviestume į Uteną. Kiek žinau, tokie teatrai veikia Airijoje, Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazijoje. Turime dar vieną bendrą projektą su Rokiškiu ir Pasvaliu – tai tarptautinis teatrų festivalis „Theater Cluster“, kuris vyksta kas antri metai. Jis vyko pernai, buvo parodyti 8 spektakliai. Tai labai įdomus ir naudingas festivalis ryšių užmezgimui ir akiračio praplėtimui. Įdomus žiūrovų požiūris, atseit, aš užsienio kalbos nesuprantu, tai man nėra ko eiti. O iš tikrųjų teatro kalba yra viena, ir tu gali nesuprasti kalbos, kuria kalbama, bet tu supranti, ką tau norima pasakyti. Ir tas, kuris ateina vieną kartą, tas jau ir vėliau ateiti nebebijo. Prie teatro veikia ir vaikų teatro mokykla. Turime ir suaugusių teatro mokyklą, į kurį ateina žmonės, norintys išbandyti save. Čia mes turime du tikslus. Svarbiausia, kad žmogus ateitų į teatrą ir jį pažintų. Jau mūsų teatro mokykloje pasimato, kurie žmonės gali įsijungti į mūsų teatrą ir jį papildyti. Šiemet irgi turime grupę, kurioje aš irgi matau žmonių, kurie galėtų įsijungti į mūsų teatrą. Mes vykdome ir švietėjišką veiklą – teatro fojė organizuojame parodas.
Jūsų veiklos lyg ir niekas nefinansuoja, o juk viskam reikalingi pinigai…
Mūsų veiklos pradžioje daug kas sukiojo pirštus prie smilkinio ir sakė, kad mums nieko nesigaus. Kokius metus pažaisit ir viską mesit. Bet praėjo penkeri metai, o mes vis dar gyvi ir išsilaikome iš to, ką darome. Mus šiek tiek paremia savivaldybė. Rašome projektus Į kultūrinės veiklos programą ir kasmet gauname nuo dviejų iki keturių tūkstančių eurų. Tai nėra kažkokie dideli pinigai, kurie palengvintų mūsų gyvenimą, bet iš to mes galime įsigyti reikiamos technikos. O Kultūros tarybai mes projektų nerašome. Kasdienei veiklai jie pinigų neduoda, reikia kad tai būtų inovatyvus projektas. O, rašyti projektus vien tam, kad gauti pinigų kažkokiems inovatyviems projektams, mes neturime žmogiškųjų resursų. Tad nesiplėšome ir koncentruojamės į tai kas mums patiems teikia malonumą.
O dabar trumpai apie teatro žmones.
Ant Justinos Mandrijauskaitės laikosi trys teatro kampai. Ji teatre atsakinga už viską: už vadybą, reklamą, bilietų platinimą, gastrolių planavimą. Ji ir vaidina. Aš pats stengiuosi nevaidinti, nes tai prieštarauja mano teatro koncepsijai. Vienintelė išimtis „Amerika pirtyje“ . Pastatėme spektaklį, po kurio laiko nuo teatrinės veiklos atsitraukė vienas iš pagrindinio vaidmens atlikėjų. Gaila buvo laidoti spektaklį. Todėl pats ėmiausi šios rolės, ir spektaklis rodomas iki šiol.
O ar nesinori pačiam imtis kokio nors vaidmens?
Žinoma, norisi. Bet režisūra ir aktorystė sunkiai suderinami dalykai. Kaip režisierius tu viską turi matyti iš šalies. Galima, bet nesinori atimti iš aktorių vaidmenų. Tai – jų duona. O kolektyvo branduolys išliko nuo „Žaliaduonių“ laikų. Kaip išėjome, taip beveik niekas ir nenubyrėjo. Senbuviai Alvydas Danauskas, Inga Motiejūnienė, Justina Mandrijauskaitė, abu Barčiai, Valdas Laurinavičius, Saulius Bučinskas, Diana Reinienė, Rimantė Gudelienė prie mūsų prisijungė Rūta Baškevičiūtė-Lauciuvienė ir Vida Kairienė. Iš teatro mokyklos atėjo Ieva Adamovičiūtė. Dabar dar vieną mergaitę bandau įstatyti į nedidelį vaidmenį. Visi mes esame labai skirtingi. Tie mūsų skirtumai susijungę kuria labai gerą atmosferą. Teatre yra žmonių, kurie nevaidina spektakliuose, bet mums labai daug padeda. Jie yra teatro dalis. Arūnas Kasauskas tapo teatro veidu. Jis visus svečius per kiekvieną renginį pasitinka, su visais pasisveikina, kiekvienam nusišypso. Valdas Mintaučkis – mūsų metraštininkas, fiksuojantis visas mūsų teatro akimirkas. Ilgą laiką švietė ir garsino Tomas Radzevicius. Prisijungė naujas šviesų ir garso žmogus Laurynas Repšys. Yra moteris, kuri pernai lankė teatro studiją, bet suprato, kad būti aktore ne jai, tai ji ateina į teatrą sutvarkyti patalpų. Yra ir daugiau tokių.
Gal pakalbėkime apie žiūrovą. Ar Utena yra teatro miestas?
Nepasakyčiau. Vienas iš mūsų tikslų ir yra augintis žiūrovą. Yra tokių žmonių, kurie visai atsitiktinai pirmą kartą atėję į teatrą ir pamatę spektaklį paskui sako: žinokit aš pirmą kartą pas jus! Vadinasi, žmonės atranda teatrą. Ir viena iš mūsų teatro misijų yra ugdyti uteniškių teatrinį skonį. Baisiausia, kai žmonės įsivaizduoja, kad „Domino“ stiliaus teatras ir yra tikrasis teatras.
O ar jums, kada tapote savarankiški, nebuvo pavojaus nueiti būtent šia kryptimi?
Nebuvo, nes mes iš karto apsibrėžėm, kad tai ne mūsų. Supratome, kad tai lengviausias ir pelningiausias kelias. Bet aš puikiai suprantu tuos aktorius, kurie vaidina tokiuose teatruose – jiems reikia pinigų. Ir tai normalu. Bet toks teatras neugdo žmogaus kaip asmenybės. Mes visada keliame vienokius ar kitokius klausimus. Ir man didžiausias įvertinimas yra tai, kad žmogus, apsilankęs mūsų spektaklyje, vėliau susitikęs sako: žinai, aš po spektaklio dar visą vakarą galvojau apie tai ir net ryte atsikėlus ta mintis manęs nepaleido. Smagu, kad mes skatiname žmogų mąstyti, analizuoti įvykius, kažkokius savo gyvenimo atvejus. Čia ir yra tikroji teatro misija: ne moralizuoti, ne mokyti, o kelti klausimus. Taip, mūsų repertuare yra komedijų, bet tai klasikinės komedijos. Tai linksmi spektakliai, bet jie nėra lėkšti ar vulgarūs. Aš labai tikiuosi, kad mes niekada nenuklysime iš savo pasirinkto kelio. Klausi, koks jausmas po premjeros? Geras jausmas, tik po to ateina tuštuma. Gal taip visiems kūrėjams… Geriausias dalykas yra kūrybos procesas, kai tu kažką sugalvoji, kažką atrandi, kada tu suvoki tai, ko prieš tai nesuvokei. Gera ir tada, kai žiūrovai atsistoja po premjeros ir ploja, antra banga – kai ateina atsiliepimai. Svarbus yra atgalinis ryšys. O ar pasisekė spektaklis, ar ne, geriausia spręsti ne po premjeros, o tada, dažniausiai po mėnesio, kai įvyksta antrasis spektaklis, ir tu matai, kiek žmonių į jį atėjo. Jeigu į antrą spektaklį anšlagas, vadinasi yra gerai. Jei ir į trečią anšlagas, vadinasi labai gerai. Taip buvo su „Geismų tramvajumi“. Turėjome tris spektaklius, ir į visus rinkosi pilnutėlė salė.
Vytautas Kaziela
