Aktualijos

Rudeniški pastebėjimai

Genovaitė ŠNUROVA

Jau galvojau netgi Jeronimo paiešką skelbti, nes kažkodėl senokai svečiavosi. Žinoma, kartais nelabai džiaugiuosi jo apsilankymais, nes dažniausiai ateina įsiūčio pagautas: iškeikia visą pasaulį, esamas ir buvusias valdžias, į sakinį tiek necenzūrinių ir kitokių viešai nevartotinų žodžių įterpdamas, kad kartais net ausys linksta klausantis. O ir pokalbio esmė tuose žodžių labirintuose kažkaip pasimeta.
Didysis mano oponentas ne tik gražesnių žodžių nerenka, bet ir man dažnokai net prasižioti neleidžia. O kartą taip garsiai, kad net kaimynai girdėjo, išdrožė kalbą apie prie buvusio „Luminor“ banko pastato paliktą Lietuvos vėliavą, kuri taip sudriskusi, tokia purvina, jog tai jau nebe valstybės simbolis, o pasityčiojimas iš jos. Bandžiau prieštarauti, kad vėliava aukštai kabo, o darbuotojai gal buvo neaukšto ūgio, tai, sakau, tiesiog nepasiekė nukabinti, todėl ir paliko. Negi kviesi į Uteną sugrįžti Joną Valančiūną ar kokį kitą aukštaūgį, kad pagelbėtų. Tai kad užpyko, kad puolė rėkti, jog galėjo kopėčias iš kažkur pasiskolinti ar vienas kitam ant pečių užlipti, bokštelį iš statybininkų atsivežti ir t. t. Žodžiu, pasigailėjau paprieštaravusi, pabandžiusi išsakyti savo samprotavimus.

Tęsinį skaitykite 2021 09 29 „Utenyje“