Genovaitė ŠNUROVA
Vargu ar jūs įsivaizduojate, kaip buvau Jeronimo pasiilgusi. Amžinasis mano oponentas nesilankė gerus porą mėnesių. Į telefono skambučius neatsiliepdavo, pats net žinutės neparašydavo, o tai ką jau kalbėti apie vizitus. Kai jau buvau pagalvojusi, kad gal jam nusibodo su manimi ginčytis, kad gal susirado įdomesnį pašnekovą, išgirdau tylų beldimą į duris.
Atidariau ir net žioptelėjau iš nuostabos – Jeronimas. Stovi toks vėjo perpučiamas, išblyškęs, kažkoks sumenkęs, papilkėjusiu veidu ir, net keista, nepaprastai tylus. Pakviestas užeiti, ne įėjo, o įslinko, klestelėjo ant taburetės ir ilgokai tylėjo. Neskubinau, neraginau kuo greičiau pasakoti, kodėl šitaip atrodo, kodėl ilgai nesilankė.
Tęsinį skaitykite 2023 06 07 „Utenyje“
