Vytautas Kazela
Visai neseniai Leliūnai buvo sukvietę visus į miestelio šventę. Graži buvo šventė. Ir aš ten buvau. Ir apie šventę rašiau. Bet apie ten vykusią mugę gal tik vienu kitu sakiniu teužsiminiau.
Bevaikščiojant po mugę akį patraukė prekystalis su medžio gaminiais, kuriais prekiavo dvi mielos moterys, kaip vėliau išsiaiškinau, mama ir dukra. Daugiausia mediniai užkandžių padėklai, mentelės. Darbai originalūs. Čia ne tas atvejis, kai žiūri į daiktą ir galvoji, kad tai jau kažkur matei, – kiekvienas skirtingas. Jaučiama meistro ranka. Viskas profesionaliai padaryta. Pačiupinėju – visur glotnu ir lygu, be mažiausio pašerpetojimo. Vieni pagaminti iš kietmedžio, kiti iš minkštesnio medžio. Labinuosi ir klausiu, iš kur į mugę atvyko. Sakau, visus uteniškius medžio drožėjus iš darbų pažįstu, o šitie padėklai man nematyti. „Vadinasi, ne visus, – šypsosi jaunoji moteris, – mes – uteniškės, iš Eglyno gatvės. O visi šitie darbai mano brolio ir jos sūnaus rankų darbas.“ Sako, kad meistras likęs namuose, nes medieną atvežė.
Tęsinį skaitykite 2022 07 30 „Utenyje“
