Pasikalbėkime be pykčio

Genovaitė ŠNUROVA. Jau buvau sunerimusi dėl amžinojo savo oponento Jeronimo – dingo kaip į vandenį. Būdavo, sukęs apsukęs vis pas mane, o dabar štai visas mėnuo praėjo – ir nėra. Dar dieną kitą palaukiau – nėra. Tai kas beliko? Pati ėjau ieškoti…
Radau. Labai nenorom pakvietė į vidų. Neva yra giliai įklimpęs į apmąstymus, sprendžia būties problemas ir labai sielvartauja, jog nežino, kaip kai kuriuos rebusus išspręsti.
Keistas jis man pasirodė: tylus (o jam tai nebūdinga), susikaupęs, kažkoks lyg ir sutrikęs (tokio jo niekada nemačiau), neįprastai vangus (lyg kas jam būtų stiprių migdomųjų sugirdęs). Žodžiu, ne toks, kokį esu įpratusi jį matyti. Sėdi, visas tarsi prasmegęs fotelyje, kažkoks lyg iš abiejų galų suspaustas. Tiesiog tardyti reikėjo norint sužinoti jo tokio pasikeitimo priežastis, nes įprastai prakalbinti nepavyko.
Pirmoji jo didžiųjų apmąstymų priežastis – vaistų reklamos. Sako, kad jomis labai domisi, bet dėl šios priežasties ir didelė problema atsiradusi – reklamuotojai, išgyrę visas siūlomo vaisto savybes, vis įspėja, kad tą vaistą reikia vartoti per burną. „Tai va, – sako mano oponentas Jeronimas. – Jau keletą dienų šitaip sėdžiu ir suku galvą, tai per kur kitur galima tas tabletes arba mikstūras vartoti? Bandžiau suskaičiuoti, kiek dar kokių nors skylučių yra žmogaus kūne (moteriškame viena daugiau), bet ne tik realybėje, o ir lakios vaizduotės labirintuose nesugalvojau, kuri iš jų dar būtų tinkama tabletėms nuryti. Tiesa, yra viena kita liga, kai vaistus tikrai reikia vartoti ne per burną, o visos kitos taigi ne. O tai per kur tada? Tai ir galvoju, ar mes, visi vaistų vartotojai, laikomi visiškais idiotais, ar čia kažkokia paslaptinga vieta dar kažkur yra? Štai kas neleidžia man užmigti.“ (Tęsinys 2021 12 01 laikraštyje)