Genovaitė ŠNUROVA
Vos tik per televiziją buvo parodytas reportažas apie tai, kad buvusiam Lietuvos policijos generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui buvo persodinta donoro širdis, kad buvęs pareigūnas jaučiasi gerai ir kad sėkmingos operacijos diena prilygsta antrajam gimtadieniui, sulaukiau net keleto telefono skambučių. Skambino pažįstami ir nepažįstami žmonės, recipientai, kurių krūtinėje plaka svetimo žmogaus širdis, ir tie, kurie turėjo priimti patį sunkiausią sprendimą savo gyvenime, – paaukoti artimojo organus, norėdami išlieti per ilgus metus susikaupusias emocijas. Suprantama, kai išsikalbi, palengvėja…
Jų mintys labai panašios: vieni norėtų susipažinti su artimaisiais žmogaus, kurio organai jam persodinti, kiti nori, galima sakyti, to paties, tik atvirkščiai – susipažinti su žmogumi, kuriam prigijo padovanoti organai. Gaila, kad mūsuose tokie įstatymai, pagal kuriuos informacija slepiama, kad nėra jokių galimybių ne tik susipažinti, bet ir sužinoti, ar viskas tam žmogui gerai, ką jis jaučia turėdamas svetimą širdį ir t. t.
Tęsinį skaitykite 2022 07 08 „Utenyje“
