Aktualijos

Noriu numirti blaivus

Vytautas Kazela

Jis nebuvo tipiškas alkoholikas. Jis nenešė iš namų daiktų ir nepardavinėjo. Jis – išsilavinęs, turi du aukštojo mokslo diplomus. Pirmą kartą paragavo alkoholio gana vėlai – studijų metais. Tai buvo alus. Kaip jau įprasta, neminėsiu šio žmogaus nei vardo, nei pavardės nenorėdamas jam pakenkti, nors ir vardas, ir pavardė redakcijai yra žinomi. Mūsų visuomenė įpratusi toleruoti girtaujančius, tačiau ji negailestinga tam, kuris atvirai pasako, kad negeria todėl, jog yra alkoholikas. Ir pateiksiu šio žmogaus pasakojimą nepertraukdamas jo klausimais, nepiršdamas savo nuomonės. Kam reikalingi tokie straipsniai, tokios išpažintys? Tam, kad ir puolusiame žmoguje išliktų viltis: kad ir kokioje padėtyje tu būtum, kad ir kiek tau būtų metų, tu visada gali prisikelti. Ir visa tai priklauso tik nuo tavęs paties.

Kiekvienas gali pakilti. Svarbu, kad pats norėtų, o jeigu pats nenorės – niekas nepadės. Pirmiausia žmogus turi suprasti, kas yra negerai ir kas atsitiko. Aš nepragėriau šeimos. Ir dabar palaikau labai gerus santykius su dukra ir anūkais. Su žmona esu išsiskyręs, bet tai lėmė kiti dalykai. Dukra dirbo užsienyje, kai pradėjau klimpti. Kartą parvažiavusi ji manęs paklausė: tėti, kur tu eini? Aš nebuvau dugne, bet supratau, kad vis klimpstu giliau, ir pradėjau ieškoti pagalbos, bet niekur jos negalėjau rasti. Nei tarp draugų, nei tarp artimųjų.

Tęsinį skaitykite 2021 01 20 „Utenyje“