Aktualijos

Naują parodą pristačiusi Jolita Levčenkienė: „Bijau, kad ateity Sartuose lenktyniaus robotizuoti žirgai“

Rasa MILERYTĖ. Spalio 10 d. popietę Utenos kraštotyros muziejuje susirinkusiems uteniškiams buvo pristatytas gražus žmogus. Gražus visų pirma ne fizine prasme, o dėl iš vidaus sklindančios šviesos ir žodžiuose girdimo jautrumo. Į naujausią tapybos darbų parodą „Tos akys“ uteniškius pakvietė puikiai pažįstama dailininkė Jolita Levčenkienė.
„Šiandien be galo džiugu pristatyti labai produktyvų, labai kūrybingą, labai šiltą, labai mielą žmogų, tautodailininkę J. Levčenkienę, – sakė renginį pradėdama Zita Mackevičienė. – Jolita – pati žinomiausia ir viena įdomiausių Utenos tautodailininkių.“
J. Levčenkienė dėkojo, kad šįvakar neliko viena tarp žirgų, ir sakė, jog savo darbuose nori parodyti ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia. „Esu realistė, – kalbėjo menininkė. – Niekada nenorėjau plaukioti padebesiais. Noriu stovėti šioje žemėje čia ir dabar ir matyti mus supantį grožį. Aš noriu įamžinti žirgo judesį, jo švelnumą. Žirgas man – tobulas Dievo kūrinys. Tobulas savo elegancija, švelnumu, tauriu grožiu.“
Menininkė pasidalijo viena didžiausių baimių – kad ateityje žmonės nebeturės galimybės pamatyti gyvo žirgo, kad juos pakeis robotizuoti žirgai, kad būtent tokie ateityje dėl sparčiai tobulėjančių technologijų lenktyniaus Sartų žirgų lenktynėse. „Labai bijau, kad ateis toks laikas, kai žmogus nebegalės prisiliesti prie žirgo, prie jo švelnumo. Sparčiai tobulėjant technologijoms, jau daug kas išnyko. Bijau, kad ateity Sartuose lenktyniaus robotizuoti žirgai, – nuogąstavo menininkė. – Ar jūs esate girdėję žirgo bėgimą? Ne matę, bet girdėję. Aš važinėjau po žirgynus galbūt ieškodama to bėgimo. Man labai įstrigo Lietuvos trakėnas – elegantiškas, grakštus. Atrodo, lekia, bet nėra jokio garso. Tarsi drugelis. Gali žiūrėt, žiūrėt… Taip pat mane sužavėjo Fryzų veislės žirgai. Mačiau juos Latvijoje, dabar jau žinau, kad jie gyvena ir Lietuvoje. Kai toks žirgas bėga – pirma pasigirsta garsas, tik po to pamatai jį patį. Ir tos akys – žirgo akys. Tos liūdnos, liūdnos akys… Būtent tai aš ir noriu įamžinti.“
Naujausioje parodoje eksponuojamų paveikslų žirgai tokie, kad, rodos, tuoj išgirsi žvengimą ar kanopų žvangesį. Gyvi, grakštūs, švelnūs, skandinantys savo akių gelmėje.
„Jolita aliejiniais dažais ant drobės ir kartono tapo peizažus, natiurmortus, figūrines kompozicijas, animalistinius ir sakralinius paveikslus, mezga riešines, kuria sages, keramikinius dirbinius. Besiruošdama įgyvendinti savo viziją, ji būsimam kūriniui kruopščiai studijuoja istoriją, fiziologiją, biologiją, etnologiją, menų technologijas“, – kalbėjo Z. Mackevičienė.
Daug gražių žodžių menininkei skyrė į parodos pristatymą susirinkę uteniškiai. J. Levčenkienę sveikino Vytautas Valiušis, Birutė Minutkienė, Zita Ringelevičienė, Regina Stakėnienė ir kiti, linkėdami neiššvaistyti talento ir nesiliauti kurti.
„J&J krautuvėlės“ savininkės sveikindamos J. Levčenkienę pasidalijo aktualia informacija: nuo šiol įvairių menininkės kūrinių galima įsigyti minėtoje krautuvėlėje.
Susirinkusiuosius Peterburgo armonikos muzika užbūrė Lukas Gaižutis. Gabus berniukas du kartus tapo „Mažosios armonikos“ laureatu, yra įrašytas į nematerialaus kultūros paveldo kūrėjų sąvadą kaip jauniausios kartos atstovas, taip pat pelnė „Tramtatulio“ laureato vardą. Kelis kūrinius sugrojusiam Lukui uteniškiai negailėjo plojimų.
Paroda „Tos akys“ Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki lapkričio 9 dienos.
J. Levčenkienė nuo 2009 metų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai, 2011 metais pelnė Lietuvos respublikos meno kūrėjo statusą, 2013 metais tapo sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicine amatininke už senojo mezgimo amato puoselėjimą ir molinių žaislų (švilpynių) kūrimą. 2013 metais – konkurso „Aukso vainikas“ laureatė. Talentinga menininkė pirmąją asmeninę parodą surengė 2007 metais, nuo tada pristatė per 30 asmeninių parodų, buvo daugiau nei 35 parodų bendraautorė.