Vytautas Kazela
Ką galima parašyti naujo apie žmogų, apie kurį jau rašė visi laikraščiai? Tačiau kiekvienas žmogus, ypač kūrėjas, yra tarsi daugiabriaunis kristalas, kuris kitu laiku ir kitoje vietoje gali atsiskleisti vis kitomis spalvomis. Utena – nedidelis miestas. Senbuviai čia vienas kitą pažįsta. Be to, yra socialiniai tinklai, iš kurių daugiau sužinome vienas apie kitą.
Apie žinomą medžio drožėją, tautodailininką Eglūną Židonį aš ir pats rašiau prieš 23 metus. Gerai pažinojau ir, dabar jau šviesaus atminimo, Eglūno tėtį, ilgametį Minčiagirės girininką Stanislovą Židonį. Taip pat medžio drožėją, bitininką, gamtos vaiką. Su Stanislovu per pastaruosius du dešimtmečius ir susitikdavome dažniau negu su Eglūnu. Tai Utenoje, tai Stripeikiuose, bitininkystės muziejuje. Dabar su Eglūnu kalbamės Utenos socialinės globos namuose. Čia jis dirba jau daugiau nei dvidešimt metų, čia jis daugiau nei prieš 12 metų įrengė muziejų ir jame eksponuoja dalį savo surinktos kolekcijos. Bet apie viską iš eilės.
Žinau, kad Tavo gyvenime svarbią vietą užima gamta, kad esi miško vaikas, iš balsų pažįstantis paukščius. Gamta nemažą įtaką daro ir Tavo kūrybai. Kada tai prasidėjo? Iš kur visa tai?
Kad kitaip ir negalėjo būti. Pirmieji mano susižavėjimai toli vaikystėje. Dar į mokyklą nėjau, kai tėvas Saldutiškio knygyne nupirko Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ trečiąjį tomą. Visus paukščius perpiešiau, tekstą perrašiau. Paskui gavau ir pirmuosius tomus. Aš netgi paukščių lotyniškus vardus žinojau. Dar ir dabar gal ketvirtadalį atsimenu. Tai natūralu. Tėvas – girininkas, sesuo – miškininkė, o dabar ir sesers sūnus šioje srityje dirba. Paskui buvau kiek atitrūkęs – pasinėriau į drožybą, skulptūrą. Dabar vėl grįžtu į gamtą. Kai tik turiu nors minutę laisvo laiko. Man viskas įdomu. Ir augalai, ir vabzdžiai. Tai – visai kitas, paslaptingas pasaulis. Man svarbūs dalykai – drožyba, medžio skulptūra, kolekcionavimas, etnokultūra ir gamta. Viskas tarpusavyje susiliečia. Seniau žmonės gyveno darnoje su gamta.
Aš ir dabar važinėju po kaimus ir fotografuoju senus kluonus, svirnus, architektūrinius elementus, kurie akyse nyksta. Aš nežinau kitos tautos, kuri taip nemylėtų savo architektūros. Mūsų architektūra pastebimai keičiasi. Kažkuriuo metu įvyko lūžis mūsų galvose. Tai kažkoks tautos visavertiškumo kompleksas.
Beveik visi mes iš kaimo, o kai galime pasistatyti vasarnamį gamtos prieglobstyje, statomės vokišką pastatą, norvegišką namelį arba kokį rytietišką architektūros „šedevrą“. Yra tik retos išimtys. Dauguma nevertina to, kas sava… Mane pykina tie balti plastikiniai kaimo gryčių langai…
Senoji architektūra negrįžtamai išeina. Klėtys, svirneliai, tvartai… Laikančiosios konstrukcijos kirviu sukirstos ir sunertos, bet vis tiek pagražintos. Daug pirčių esu nufotografavęs. Tų, kurias prieš daugelį metų su prasta technika fotografavau, nuvažiuoju perfotografuoti – randu perstatytas arba visai nerandu. Tai normalu. Laikas bėga, viskas keičiasi, bet norėtųsi daugiau pagarbos tam, kas tėvų, senelių, prosenelių rankomis iščiupinėta.
Gamta skatina išbandyti ir naujas medžiagas. Ne vien tik medį, bet ir akmenį arba ragą. Žvėrių numestų ragų aš nuo vaikystės randu. Praeitą savaitę radau stirnino ragą. Paauglystėje su draugu specialiai iš Saldutiškio traukiniu važiuodavome iki Kaltanėnų, o paskui miškais namo grįždavome. Kokie 35 kilometrai išeidavo. Iš nuovargio nelabai ką suvokdami buvome laimingi, jei pavykdavo ragus rasti. Esu radęs ar tik ne 38 briedžio, o stirnino ar elnio – ir suskaičiuoti būtų sunku.
