Genovaitė ŠNUROVA
Didysis mano oponentas Jeronimas kažkur buvo dingęs: neskambino, neragino diskutuoti, o ir gatvėje jo tikrai ilgai nemačiau. Net pasiilgusi buvau. Bendravimo trūko. Nesvarbu, kad susitikę kartais taip susiginčydavome, jog norėdavome kibti vienas kitam į atlapus, priminti visas jaunystės klaidas, „užpilti druskos“ ant pačių skaudžiausių vietų. Užtat pykčio ilgai nelaikydavome, akmens užantyje nesinešiojome: „išsidraskome“ ir vėl viskas gerai. Vieną gana vėlų vakarą Jeronimas pagaliau paskambino. Ir, kaip visada, nė nepasisveikinęs, liejo įsiūtį: „Kodėl mane vadina „parastąja karta“? Atsakyk, kodėl? Kas negerai buvo su manimi ir mano amžiaus žmonėmis? Gal kad vaikystėje voliojomės žolėje nebijodami jokių erkių? Gal kad gėrėme tik ką pamelžtos karvės pieną, valgėme daržoves be jokių chemikalų, kimšome į pilvus dar neprinokusius obuoliukus ir nesirgome? Gal kad motinos gerkles prarėkdavo kviesdamos pavalgyti, o mums vis dar buvo negana lauko žaidimų, todėl mamoms teko tiesiog nugriebus už rankos mus namo parsitempti? O juk jokių dietų, jokių maisto kontrolierių niekas nežinojo! Įleki, būdavo, pro duris, atsiriekti duonos abišalę, kyšteli ją į kibirą su vandeniu, šlapią (nuo sausos cukrus nubyrėdavo) apibarstai cukrumi ir vėl šauni pro duris. Svarbiausias reikalas – greičiau į lauką. Ir nereikėjo jokių vaikų teisių sergėtojų, jokių budėtojų ar vaizdo kamerų prie mokyklų, jokių socialinių pedagogų ar psichologų. O ar leido tėvai negerbti mokytojų, pasakyti apie juos kokį blogą žodį? Ar nebaudė už tai, kad neužleidom vyresniam žmogui vietos autobuse, kuris iš mūsų kaimo į miestą kursuodavo vos ne kas valandą, o kelionė tekainavo 20 kapeikų? Kodėl tada buvo gerbiamas mokslas? Kodėl į universitetus įstodavo tik tikrai gabūs moksleiviai, o jų gauti diplomai tikrai buvo vertinami? Kodėl tiek daug iškilių mokslininkų buvo kilę iš kaimo? Kodėl tada, kai „Dievo nebuvo“, bažnyčios kaime buvo pilnos žmonių, laiškininkai vos patempdavo krepšius su prenumeruojamais laikraščiais ir žurnalais, mokyklos buvo pilnos mokinių, kultūros namai džiugino renginiais? O ar žmonės nebuvo linksmi?“
Tęsinį skaitykite 2021 02 24 „Utenyje“