Saulei pradėjus ilginti dienos kelią – įsibėgėjome skaičiuoti naujus 2022-uosius metus. Tačiau gyvosios gamtos kalendoriuje tikrieji Naujieji ir galutinė šviesos pergalė ateina tik po pavasario lygiadienio. Tuomet dangaus šviesai persvėrus tamsą ima busti visa, kas gyva. O jau praėjus mėnesiui po lygiadienio, mūsų krašte švenčiama viena svarbiausių metų švenčių – sprogstančių pumpurų ir pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė.
Žaliųjų klubo „Gojus“, Molėtų krašto muziejaus (MKM) ir „Romuvos“ pastangomis viena žinomiausių Jorės šventimo vietų yra Kulionių kaime šalia Observatorijos, vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje įsikūrusioje Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje.
Čia švenčiama Jorė jau ketvirtį amžiaus – kasmet paskutinį balandžio savaitgalį – sutraukia gausų šventėjų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svečių šalių.
„Nors pastarieji dveji metai buvo nepalankūs rinktis ir švęsti Jorę plačiame bendraminčių rate – ligos ir užkratai bei griežtos kovos su šiomis negandomis taisyklės sutrikdė kasmetinį gausų bendraminčių susibūrimą, tačiau mes, Jorės šventės rengėjai, toms užklupusioms negandoms nepasidavėme. Ir 2020-aisiais, ir 2021-aisiais šventines Jorės apeigas Kulionyse vis tiek surengėme kaip ir kasmet.
Nors ir daug kuklesniame bendraminčių rate, bet atlikome viską, kas šventėje pridera. Džiugu, kad Jorės nuolatiniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba (LKT) ir Molėtų rajono savivaldybė (MRS) – labai geranoriškai ir supratingai įvertino aplinkybes ir sudarė sąlygas suteiktą paramą šventei išnaudoti kitiems su švente susijusiems reikalams. Tad per 2020–2021 metus turėjome progą apibendrinti 25-erių metų nuveiktus darbus.
Dėl gautos paramos 2020 m. pavyko sukurti ir paskleisti lietuvių ir anglų kalbomis įgarsintą dokumentinį filmą „Gyvo žalio“, pasakojantį apie Jorės šventimo papročius. O 2021 m. su LKT ir MRS parama bei internetinio dienraščio Alkas.lt talka sukūrėme Jorės šventei skirtą interneto svetainę JORĖ“, – sako Žaliųjų klubo „Gojus“ pirmininkė Daiva Vaiškūnienė.
Šventės rengėjai visą 25-ių švenčių medžiagą ėmėsi perkelti į virtualią erdvę, kad ja pažintiniais tikslais galėtų naudotis visi besidomintys.
„Per 25-erius Jorės šventės rengimo metus sukaupta ne tik didelė šventės rengimo patirtis, bet ir gausus vaizdinės ir rašytinės medžiagos archyvas. Atėjo laikas apibendrinti ketvirčio amžiaus patirtį. Žvilgtelėti į nuveiktus darbus ir pasisėmus iš jų įkvėpimo ir pasitikėjimo imtis naujų.
Kurdami interneto svetainę JORĖ siekėme švietėjiškų tikslų, kad kiekvienas, kas domisi mūsų protėvių etnokultūriniu paveldu, galėtų joje rasti tai, kas padėtų jam lengviau suprasti ir perimti tuos dvasinius turtus, paskatintų pačiam drauge su bendraminčiais imtis panašios veiklos.
Tikimės, kad vienoje vietoje sukaupta mūsų ilgametė Jorės šventės rengimo patirtis pasitarnaus tradicijų plėtrai. Kita vertus, malonu buvo patirti, kad darbas su sukaupta švenčių medžiaga, jos skaitmeninimas ir skelbimas virtualioje erdvėje mums patiems leido pamatyti 25-erių metų darbų visumą ir įsivertinti, kiek, ko ir kaip padaryta. O tai įkvepia ir skatina dirbti toliau“, – sako Jonas Vaiškūnas, vienas iš Jorės šventės atkūrimo pradininkų ir rengėjų, MKM muziejininkas ir Alkas.lt vyriausiasis redaktorius.
Pasak jo, padaryti šių darbų būtų buvę neįmanoma be Lietuvos kultūros tarybos ir Molėtų rajono savivaldybės suteiktos paramos Žaliųjų klubo „Gojaus“ projektui „Betarpiška pažintis su protėvių paveldu pirmosios pavasario žalumos šventėje – Jorė XXV“.
Visi, kas norėtų daugiau sužinoti apie šią mūsų protėvių baltų papročius tęsiančią šventę, nuo šiol gali apsilankyti interneto tinklapyje JORĖ (https://alkas.lt/jore/).
Na, o 2022-ųjų Jorė Kulionyse bus jau XXVI. Po dvejus metus trukusio sunkmečio šventės rengėjai tikisi, kad šiemet pavyks įveikti visas negandas ir Jorėje galės vėl susitikti kuo plačiausias bendraminčių būrys.
„Tikiuosi, kad šiemet Jorė sugrįš su Perkūno trenksmu ir niekas nesustabdys dangiškosios šviesos, prikeltos pavasario bangos gamtoje ir mūsų sielose“, – sako J. Vaiškūnas ir kviečia mintyse jau ruoštis šiam nuostabiam įvykiui.
Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje sovietinės okupacijos sąlygomis užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto „Romuvos“ bendruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių – Rasos-Kupolinių, Vėlinių, Kūčių, Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savitas kultūrinis pasipriešinimas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime, ir, toje pačioje vietoje jau švenčiama 25 metus, čia sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos.
Čia rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.
Jonas Vaiškūnas
