Vytautas KAZELA. Mineiškiemis – atokus kaimas Utenos rajono pakraštyje. O jei tiksliau – jo žemės ribojasi su Ignalinos rajono žemėmis. Kažkur buvau girdėjęs apie braškių augintojus, savo ūkį pasivadinusius nuotaikingai – „Čiau, braške“. Gal turguje mačiau… Tai tarsi linksmas prekinis ženklas. Visagalis internetas padeda surasti kontaktus.
Paskambinu ir sakau, kad domiuosi, kaip sekasi jauniesiems ūkininkams, ir klausiu, ar nesutiktų pasikalbėti. „Pasikalbėti tai mes galime, bet nežinau, ar ką įdomaus pasakyti galėsime. Mes tik prieš porą metų to ėmėmės“, – girdisi ramus jaunas balsas telefono ragelyje.
Važiuoju pro Tauragnus, Sėlę, Srokinių senąjį kaimą, už Kirdeikių suku Linkmenų keliu. Viskas žydi, žaliuoja pavasariška žaluma. O štai ir jaunųjų ūkininkų sodyba raudonu stogu, visi ūkio pastatai, atokiau – didžiulis šiltnamis.
Kieme pasitinka šeimininkas Giedrius Vėgėlė su prie kojų besiglaudžiančiomis atžalomis – aštuonerių metukų Amrita, šešerių Pavrita ir trečiuosius gyvenimo metus bebaigiančia Gyte. Iš trobos išeina ir Giedriaus meilės deivė Milda – visai jaunutė, lyg mokinukė. (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
