„Gerų knygų knygynėlis“ (A. Baranausko g. 17) pasipildė naujomis knygomis. Daugelio jų nerasite netgi didžiausių miestų knygynuose. Kviečiame apsilankyti, juolab kad tarp naujienų – dviejų uteniškių poezijos rinkiniai.
Erika Drungytė.
„Kalnas ir miestas“
(Kaunas: „Kauko laiptai“, 2020)
Naujojoje Erikos Drungytės poezijos knygoje „Kalnas ir miestas“ skaitytojai atras Vakarų ir Rytų kultūrų dermę. Dedikacijų gausa bei literatūrinės, filosofinės, mitologinės nuorodos leis susiorientuoti ir nepasiklysti poetiniuose labirintuose. Apie labirintą, beje, užsimenama ne be reikalo – šį įvaizdį poetė pasitelkia pavaizduodama išorinius ir vidinius žmogaus įvykius, koreliuojančius su nesustabdomu pasaulio ritmu, cikliškumu, mirtimi ir atsinaujinimu. Jungdama skirtingus motyvus, autorė primena, kad tikrovė, kurią mes patiriame, yra ne kas kita, kaip prieštaringų išgyvenimų ir potyrių dėlionė: vaikystė ir branda, trauminės patirtys ir išminties skaidrumas, pokalbis su kitu ir su savimi – visa pasirodo lyg įvairiaspalvio pasaulio audinio skiautės. Tad šioje poezijoje nėra nieko nereikalinga, viskas tarpusavyje susipynę, susiraizgę, „viskas ir viskas yra apvalu, ir viena iš kita išnyra be galo, be krašto“.
Ieva Rudžianskaitė.
„Iš gervių“
(Kaunas: „Kauko laiptai“, 2021)
„Iš gervių“ – antrasis Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinys. Knygos leitmotyvas – gervė, kurios simbolis svarbus Vakarų ir Rytų kultūrose, išreiškia transformaciją, perėjimą iš vienos dimensijos į kitą bei parodo, kad net kasdienė tikrovė nėra lengvai paaiškinama. Įdėmus skaitytojas daugiaplaniuose tekstuose atras įvairiausias filosofines ir teologines aliuzijas, susijungiančius skirtingus erdvėlaikius bei jautrų eilėraščių subjektės įsižiūrėjimą į pasaulio fenomenus, rūpestį dėl jų, vidinių būsenų ir išorinių įvykių apmąstymą. Subjektės savivoka yra vakarietiška, tačiau autorė sufleruoja, kad vakarietiškasis požiūris nėra nei privalumas, nei trūkumas: tiesa savaime yra daugialypė, nesanti jokios religijos ir kultūros nuosavybė, bet kylanti iš santykio su savimi ir kitais, nebūtinai žmonėmis.
Dovilė Zelčiūtė.
„Šokiai Vilniaus gatvėje“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2020)
Dovilė Zelčiūtė skaitytojui pažįstama kaip išpažintinės poezijos kūrėja, tačiau naujajame rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poetė prabyla dar autentiškesniu, nei jai įprasta, balsu; atsiskleidžia ir puikus poetės (auto)ironijos pojūtis. Pastarąjį, be abejo, aptikome ir ankstesnėje jos kūryboje.
Šiame rinkinyje eilėraščių subjektė pasirodo esanti tvirto tikėjimo, gebanti be gražbyliavimo susitelkti į skausmingą, nepagražintą realybę – artimojo ligą, mirimą ir mirtį, tačiau šios temos išgyvenamos be patoso ir egzaltacijos. Autorė atlieka savo pačios vaidmenį, nesidangstydama jokiomis kaukėmis, ir tai įtikina: poetinė kalba laisva, o kasdienybės ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais.
„Šokiai Vilniaus gatvėje“ pasižymi tokia išpažinties pateikimo forma, kuri nė nekvepia sentimentalumu, o susitelkimas į skausmo fenomeną atveria naujas poetinės raiškos galimybes.
Už šią knygą poetei paskirta Antano Miškinio premija.
