Genovaitė ŠNUROVA
Na tai kas, kad pavasaris kaprizus rodo, kad labai nenoriai atskleidžia visą savo grožį, kad niekaip nesibaigia karantinas ir kad vėjas nesiliauja šėlęs. Utenos kultūros centro Kuktiškių skyriaus darbuotoja Giedrė Tubelienė nenusižengė tradicijai kiekvienų metų paskutinį gegužės mėnesio savaitgalį šviesaus atminimo Elenos ir Antano Čiužų sodyboje surengti Poezijos pavasario šventę. Žinoma, šiemet Giedrei teko nemažai pasinervinti: karantinas šiek tiek atlaisvintas, bet vis tiek visokiausių apribojimų yra, tai ar nepabijos į šventę atvykti garbūs svečiai, ar ateis žmonės pasiklausyti naujausių poezijos posmų. Laimei, Čiužų kiemas didelis, todėl kėdės ir suolai buvo sustatyti taip, kad netgi tie, kurie būtų sugalvoję skrupulingai atstumus išmatuoti, būtų nieko nepešę…
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dešimtasis Poezijos pavasaris turėjo būti praėjusiais metais, bet karantinas pakoregavo planus – šventės nebuvo. Užtat šiais metais ji vyko šiek tiek kitaip. Visų pirma todėl, kad tarp gyvųjų nebėra šio renginio sumanytojų, Antano Deveikio ir Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus muziejaus-knygų prieglaudos įkūrėjų E. ir A. Čiužų. Abu jie jau mus visus stebi iš Anapus. Nors kažin ar tik aš šventės metu vis žvilgčiojau į dangumi plaukiančius baltapūkius debesis, mat vis dar nepamiršau Elenos savotiško įpareigojimo pasilikusiems. Ji sakydavo, kad pašaukta į Amžinybę sėdėsianti ant debesėlio krašto ir stebėsianti, ar tikrai vykdomi jos priesakai – rengti poezijos pavasarėlį ir puoselėti jų pradėtus darbus…
Tęsinį skaitykite 2021 06 02 „Utenyje“
