Covid-19 pinklėse

Genovaitė ŠNUROVA. Karantino laikotarpiu visi patiriame vienokių ar kitokių nepatogumų. Vieniems sudėtinga patekti pas gydytoją, kitiems – pasiekti artimiausią parduotuvę, nėra galimybės aplankyti senų tėvų, kitų giminaičių ar nuvykti į kitą rajoną.
Tokie ir panašūs nepatogumai pasirodė visai menki, išklausius telefonu paskambinusio uteniškio situaciją. Skambintojas prisistatė, bet paprašė viešai neminėti jo pavardės (nors jei prireiks – prašom) ir štai ką papasakojo. „Sausio 15 d. privalėjau nuvažiuoti į Santaros klinikas pas akių gydytoją. Vizito laukiau du mėnesius. Kadangi 13 valandą turėjau būti pas gydytoją, iš Utenos susiruošiau išvažiuoti 10 val. 55 min. į Vilnių kursuojančiu autobusu. O jis pusvalandį vėlavo, be to, kelio poste buvo sustabdę policijos pareigūnai. Suprantama, kad pas gydytoją pavėlavau, bet gydytoja nesupyko, suprato mane. Kadangi žinojau, jog akių tikrinimas įvairiais aparatais užtrunka apie 2 valandas, paprašiau gydytoją viską atlikti greičiau, nes 15 val. iš Vilniaus į Uteną išvyksta paskutinis autobusas. Norėjau būtinai į jį suspėti. Ačiū gydytojai, kuri pasistengė, kad taip ir įvyktų. Į stotelę atėjau net 10 minučių anksčiau. Sulaukiau autobuso, bet čia ir prasidėjo mano problemos – nors tebuvau vienintelis autobuso laukiantis keleivis, manęs į jį neįleido. Vairuotojas pasakė, kad jau yra reikiamas keleivių skaičius, todėl manęs vežti nebegali. Aš net maldavau vairuotoją, kad mane parvežtų (buvo tas pats vairuotojas, su kuriuo atvažiavau), bet jis kategoriškai atsisakė, nes kitaip jis būsiąs nubaustas. Ir, žinoma, nuvažiavo.
Aš taip ir likau stovėti. O juk tuo metu lauke buvo 16 laipsnių šalčio. Nežinojau, ką man daryti. Tuo labiau kad esu jau perkopęs 80 metų slenkstį. Sumaniau nueiti į Priėmimo skyrių, galvojau, šilumoje pasėdėsiu, kol nuspręsiu, ką daryti toliau. Ten manęs nebeįleido. Pasakė, kad mano vizitas pas gydytoją jau buvo, todėl nėra jokios priežasties čia įeiti.Tada skambinau giminaičiui į Uteną ir prašiau, kad atvažiuotų manęs parvežti. Žmogus paaiškino, kad to padaryti negali, nes jei sustabdys policijos pareigūnai, tai jį sugrąžins atgal ir dar, ko gero, baudą išrašys. Juk pasiteisinimo, kad važiuoju dėdės parsivežti, tikrai neužteks. Tuo labiau kad jokio pateisinančio dokumento nėra. Tada paskambinau giminaičiui Vilniuje. Paaiškinau situaciją ir pasiprašiau pas jį nakvynės. Ragelyje ilgokai buvo tylu. Po to giminaitis pasakė, kad jei jau nėra kitos išeities, tai atvažiuok.
Kitą dieną sužinojau, kad autobuso bilietą į Uteną reikia užsisakyti internetu. O kaip tą padaryti, jei aš neturiu interneto (mano telefonas paprastas). O jei ir turėčiau, vargu ar sugebėčiau tą padaryti. Tuomet pagelbėjo mane priglaudusio giminaičio sūnus. Jis iš savo mobiliojo telefono užakė man autobuso bilietą. Po keleto minučių bilietas buvo atsiųstas į JO mobilųjį telefoną. Tuomet abu vykome į Vilniaus autobusų stotį, ten jis parodė jo telefone esantį bilietą, stotyje man jį atspaudė ant didelio lapo ir aš pagaliau patekau į autobusą.
Kai jau sėdėjau jame, pamačiau, kad prie autobuso stovi ir verkia bendraamžė moteris. Ji prašė vairuotoją ir ją priimti į autobusą, nes kažkas atsitiko jos Molėtuose gyvenančiai dukrai, todėl ji būtinai turi ten važiuoti. Vairuotojas nesutiko, nes, pasak jo, autobuse jau yra tiek keleivių, kiek jis tegali vežti. Moteris buvo atkakli, niekur nesitraukė ir tiesiog maldavo vairuotoją paimti ir ją. Viskas baigėsi tuo, kad apsaugininkai tą moterį kažkur nusivedė.
Santaros autobusų stotelėje (jokio autobusų eismo tvarkaraščio čia nėra, nesuprantu, kaip žmonės sužino, kada jie važiuoja) autobuso į Uteną laukė net keletas žmonių. Vairuotojas paėmė tik vieną, nes jis turėjo internetu pirktą bilietą. Visi kiti liko stovėti ir nežinia ko laukti.
Jau parvažiavęs namo, pagalvojau, ką aš būčiau daręs Vilniuje per tokį šaltį, jei ten nebūtų buvę to giminaičio – vienintelio pažįstamo žmogaus šiame mieste. Suprantu, vasarą būčiau tiesiog per naktį pasėdėjęs kažkur lauke ant suoliuko. O dabar? Iš nevilties tikrai buvo mintis nueiti kur nors atokiau, atsisėsti po pušele ir paprasčiausiai sušalti…
Suprantu, visi laikosi visokiausių nurodymų, rekomendacijų ir t. t. Bet gal ir kažkokios žmogiškumo ribos turėtų būti? Juk aš tikrai ne vienas toks be išeities. Dėl viso ko turiu užsirašęs ir autobuso reiso numerį, ir kitus duomenis. Maža ką. Vasario pradžioje vėl reiks važiuoti į Vilnių akies operuoti. O kaip reikės grįžti namo, supratimo neturiu. “