Rasa MILERYTĖ
Artimojo kapas turėtų būti vieta, kur ateiname palaiminimo, o ne darželis, skirtas pasirodyti aplinkiniams, gedulo metu turėtume ne apverkti save, bet pasistengti sukurti santykį su išėjusiuoju, nes mirusieji amžinai lieka šalia, lapkričio antrosios nereikėjo skelbti nedarbo diena, o į Helovino šventimą turėtume žiūrėti itin atsargiai. Tokias mintis išsakė kunigas Ričardas Doveika, spalio 29 dieną viešėjęs Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. „Mūsų gyvenimo tikslas – gyventi taip, kad paskutinio atsisveikinimo akimirką galėtumėme pasakyti: aš niekada nepavėlavau tavęs mylėti“, – sakė kunigas susirinkusiesiems.
Spalio pabaiga–lapkričio pradžia – metas, kai natūraliai daugiau mąstome apie mirtį ir anapusinį gyvenimą, prisimename išėjusius artimuosius, stipriau jaučiame jų buvimą, o ilgesys, visad tūnantis šalia, dilgčioja labiau. Liūdėti, ilgėtis – normalu, tačiau, pasak kunigo, šie jausmai neturėtų tapti mūsų gyvenimo centru. Kaip ir mirusiojo kapas neturėtų tapti tarsi darbo vieta.
Tęsinį skaitykite 2019 11 06 „Utenyje“
